„Jėzaus gimimo naktį Dievo meilė pakeitė istoriją. Kai imperatorius vykdė gyventojų surašymą, Dievas atėjo į pasaulį beveik slapčia. Galiūnai jo nepastebėjo. Tik keli piemenys, nustumti į socialinio gyvenimo pakraštį jį pastebėjo“, – pradėjo Pranciškus Šv. Petro bazilikoje aukotų Kalėdų nakties Mišių homiliją.
Betliejuje gimė ne rūstus Dievas, kuris baudžia, o įsikūnijo gailestingas Dievas, kuris į pasaulį atėjo silpnas, lydimas angelų choro, garbinusio Dievą giesme: „Žemėje ramybė žmonėms“ (žr. Lk 2, 14). Šią naktį, sakė Kalėdų vigilijos Mišių homilijoje popiežius, mūsų širdys Betliejuje, kur Taikos kunigaikštis dar vis atmetamas pralaiminčios karo logikos, šiandien nerandantis užeigos pasaulyje.
Jėzus nėra laimėjimų ir sėkmės Dievas, o įsikūnijimo Dievas. Jis ne jėga iš viršaus, o iš apačios su meile griauna neteisybę; neįsiveržia beribe galia, o pasineria į mūsų ribotumą; nevengia mūsų silpnumo, o jį prisiima.
Popiežius homilijoje ragino šią naktį pasitikrinti į kokį Dievą tikime: į įsikūnijimo Dievą, ar į laimėjimų dievą. Mat, pasak popiežiaus, yra pavojus Kalėdas švęsti pagal pagoniško dievo idėją, tarsi jis būtų galingas prievaizdas danguje – dievas, susijęs su galia, pasaulio laimėjimais ir vartotojiškumo stabmeldyste. Vis ima viršų netikras atvaizdas atitrūkusio ir irzlaus dievo, kuris elgiasi gerai su gerais ir pyksta ant piktųjų, dievo, sukurto pagal mūsų įvaizdį, reikalingo tik tam, kad išspręstų mūsų problemas ir pašalintų blogybes. Tačiau Dievas nenaudoja burtininko lazdelės, jis nėra kaip verslininkas, visko „čia pat ir dabar“ dievas, jis gelbsti ne spustelėdamas mygtuką, o tampa artimas, kad tikrovę pakeistų iš vidaus. Jis gimė dėl visų, kai vyko viso pasaulio gyventojų surašymas.
Popiežius Pranciškus ragino Kalėdų naktį pažvelgti į tikrąjį ir gyvąjį Dievą. Jis taip trokšta apkabinti mūsų gyvenimus, būdamas beribis dėl mūsų tampa ribotu; didis – tampa mažu; teisingas – gyvena mūsų neteisingume. Štai kur glūdi Kalėdų žavesys: ne persaldintų jausmų ir pasaulietiško komforto mišinyje, o negirdėtame švelnume Dievo, kuris gelbsti pasaulį įsikūnydamas.
„Broli, sese, – tęsė Pranciškus, – Dievui, kuris pakeitė įstoriją per gyventojų surašymą, esi ne skaičius, o veidas, ir tavo vardas įrašytas jo širdyje. O tu, savo širdyje pažvelgęs į jį ir į savo trūkumus, į šį pasaulį, kuris teisia, bet neatleidžia, gal tau pasirodys sunku švęsti šias Kalėdas ir galvosi, kad viskas klostosi blogai, arba jausiesi nepatenkintas su visais ribotumais, nesėkmėmis ir problemomis. Tačiau šiandien leisk Jėzui imtis iniciatyvos, Jėzui, kuris sako: „Dėl tavęs įsikūnijau, dėl tavęs tapau toks, kaip tu“. Kodėl lieki savo nesėkmių įkaitu? Verčiau, kaip piemenys, kurie paliko savo bandą, palik savo liūdesį ir apkabink Dievo kūdikio švelnumą. Nusimetęs kaukę ir šarvus atiduok jam savo rūpesčius ir jis tave palaikys.“
Pasak Pranciškaus, įsikūnijęs Dievas nori ne mūsų laimėjimų, bet atvirų ir pasitikinčių širdžių. „Šitaip atrasi, kas esi: Dievo mylimas sūnus, Dievo mylima dukra. Dabar gali tikėti į jį, nes šią naktį Viešpats gimė, kad apšviestų tavo gyvenimą ir jo akys spindi meile tau.“
Pranciškus kvietė mokytis iš užgimusio Jėzaus artimiausioje aplinkoje buvusių žmonių – Marijos, Juozapo, piemenų ir išminčių – pavyzdžio: jie stebėjo Jėzų, jų širdys plakė dėl jo, bet jie nekalbėjo, o adoravo. „Ir mes iš naujo atraskime adoraciją. Adoravimas nėra laiko gaišinimas, bet jis leidžia Dievui gyventi dabartiniais laikais. Adoravimas leidžia įsikūnijimo sėklai sudygti mumyse ir bendradarbiauti Viešpaties darbuose, kurie kaip raugas keičia pasaulį. Adoruoti – tai užtarti, atitaisyti ir leisi Dievui išlyginti istoriją“, – sakė popiežius primindamas garsaus rašytojo (J.R.R. Tolkieno) laišką sūnui: „Tau pateikiu vieną nuostabų dalyką, kurį reikia mylėti žemėje: Švenčiausiąjį Sakramentą. Jame atrasti žavesį, šlovę, garbę, ištikimybę ir tikrąjį visų tavo meilių žemėje kelią“.
