Vatikanas išleido naujas gaires dėl tos pačios lyties asmenų palaiminimo, kuriose teigiama, kad katalikų kunigai gali palaiminti tos pačios lyties poras kaip pastoracinio artumo išraišką, nepritardami jų lytiniams santykiams.
Nutarime, kuris taip pat taikomas katalikams, sudariusiems naują civilinę santuoką, bet jos nepanaikinusiems, taip pat poroms, esančioms kitose „nereguliariose situacijose”, pabrėžiama, kad tokie palaiminimai negali būti teikiami taip, kad sukeltų painiavą dėl santuokos, kuri, kaip teigiama dokumente, yra vienintelis „kontekstas, kuriame lytiniai santykiai įgyja savo natūralią, tinkamą ir visiškai žmogišką prasmę”, prigimties.
„Bažnyčios doktrina šiuo klausimu išlieka tvirta”, – sakoma gruodžio 18 d. Tikėjimo mokymo dikasterijos deklaracijoje.
Deklaracijoje pabrėžiama, kad palaiminimai gali būti teikiami tik „spontaniškai”, o ne oficialių liturginių apeigų kontekste.
Šios gairės yra naujausias ir autoritetingiausias Vatikano įsikišimas į pastaraisiais metais visuotinę Bažnyčią sukrėtusį klausimą.
2022 m. rugsėjį flamandiškai kalbančios Belgijos dalies vyskupai savo vyskupijose paskelbė tos pačios lyties porų palaiminimo ceremoniją. Šis žingsnis pasirodė esąs ryškus kontrastas dikasterijos 2021 m. vasario mėn. patvirtinimui, kad Bažnyčia neturi galios teikti palaiminimą tos pačios lyties asmenų sąjungoms.
Šių metų kovą prieštaringai vertinamas Vokietijos Sinodinis kelias pritarė rezoliucijai, kuria siekiama įtvirtinti oficialų liturginį palaiminimą tos pačios lyties asmenų sąjungoms, taip pat išsiskyrusiems ir antrą kartą susituokusiems katalikams.
„Bažnyčios doktrina šiuo klausimu išlieka tvirta”, – sakoma gruodžio 18 d. Tikėjimo mokymo dikasterijos deklaracijoje.
Rugpjūtį Berlyno arkivyskupas pareiškė, kad nedrausmins tokius palaiminimus teikiančių kunigų, ir paskelbė juos teikti pasirengusių dvasininkų sąrašą.
Liepos mėn. grupė kardinolų raštu kreipėsi į popiežių, prašydami paaiškinti Bažnyčios poziciją dėl tos pačios lyties asmenų palaiminimų ir kitų klausimų. Šiandienos naujose Vatikano gairėse remiamasi daugeliu temų, kurias popiežius Pranciškus išdėstė savo atsakyme kardinolams, kurį Vatikanas paskelbė spalio mėnesį.
Savo naujoje deklaracijoje Vatikanas tvirtina, kad jo gairės užkirs kelią vėlesniems bandymams oficialiai įteisinti tokius palaiminimus.
„Tai, kas buvo pasakyta šioje deklaracijoje dėl tos pačios lyties porų palaiminimo, yra pakankamas orientyras apdairiam ir tėviškam įšventintųjų tarnautojų įžvalgumui šiuo klausimu, – sako deklaracija. – Taigi, be aukščiau pateiktų gairių, nereikėtų tikėtis jokio kito atsakymo apie galimus būdus, kaip reglamentuoti su tokio pobūdžio palaiminimais susijusias detales ar praktinius dalykus.”
Tačiau šis sprendimas – naujausias iš virtinės Vatikano tarnybos paskelbtų dokumentų nuo tada, kai rugsėjį prefekto pareigas perėmė ilgametis popiežiaus Pranciškaus patarėjas teologijos klausimais kardinolas Victoras Manuelis Fernándezas (Viktoras Manuelis Fernandesas) – greičiausiai sukels tolesnių ginčų šiuo klausimu, nes tiek šalininkai, tiek kritikai jį vertina kaip galimą prielaidą tolesniems papildomiems pakeitimams.
Pavadintas „Pasitikėjimo malda”, dikasterijos 5 tūkst. žodžių dokumentas priskiriamas „deklaracijai”, nes, kaip teigiama tekste, jis „reiškia tikrą pokytį nuo to, kas apie palaiminimus buvo pasakyta magisteriumo ir oficialiuose Bažnyčios tekstuose”.
Gairių dėl tos pačios lyties asmenų porų palaiminimo pagrindas grindžiamas akivaizdžiai nauju skirtumu tarp liturginio ir „pastoracinio-teologinio” palaiminimų supratimo.
Dikasterija teigė, kad pastoraciniai palaiminimai, priešingai nei tie, kurie vyksta pagal formalizuotas liturgines apeigas, gali būti labiau „spontaniški” ir mažiau saistomi „moralinių prielaidų”.
„Būtent šiame kontekste galima suprasti galimybę laiminti nereguliariose situacijose esančias poras ir tos pačios lyties poras, oficialiai neįteisinant jų statuso, ir niekaip nekeičiant Bažnyčios amžinojo mokymo apie santuoką”, – rašė kardinolas V. M. Fernándezas teksto įžanginėje pastaboje.
Deklaracijoje, kurią peržiūrėjo ir pasirašė popiežius Pranciškus, pateikiami „nauji paaiškinimai” dėl dikasterijos 2021 m. gairių šia tema.
Ji teigia, kad naujosios gairės atitinka 2021 m. tekstą, nes ankstesnės gairės buvo taikomos tik „liturginiams palaiminimams”, kurie reikalauja, kad „tai, kas palaiminta, atitiktų Dievo valią, išreikštą Bažnyčios mokyme”.
Dėl aiškaus Bažnyčios mokymo, kad lytiniai santykiai „savo natūralią, tinkamą ir visiškai žmogišką prasmę” randa tik „išskirtinėje, stabilioje ir neišardomoje vyro ir moters sąjungoje”, dikasterija pabrėžia, kad „kalbant apie palaiminimus, Bažnyčia turi teisę ir pareigą vengti bet kokių apeigų, kurios galėtų prieštarauti šiam įsitikinimui ar sukelti painiavą”.
Tačiau dikasterija teigia, kad palaiminimai neturėtų būti susiaurinti vien iki liturginio „požiūrio”.
„Iš tiesų kyla pavojus, kad pastoraciniam gestui, kuris yra toks mėgstamas ir plačiai paplitęs, bus keliama per daug moralinių prielaidų, kurios, reikalaujant kontrolės, gali nustelbti besąlygišką Dievo meilės galią, sudarančią palaiminimo gesto pagrindą.”
Kalbant apie šiuos mažiau formalizuotus palaiminimus, Bažnyčia „turi vengti savo pastoracinę praktiką grįsti tam tikrų doktrininių ir drausminių schemų pastovumu, – teigia Vatikano tarnyba. – Taigi, kai žmonės prašo palaiminimo, išsami moralinė analizė neturėtų būti keliama kaip išankstinė sąlyga jį suteikti. Juk iš palaiminimo prašančių asmenų neturėtų būti reikalaujama išankstinio moralinio tobulumo.”
Dikasterija taip pat apibūdina palaiminimus kaip esančius „už liturginių rėmų”, kaip „didesnio spontaniškumo ir laisvės” dalį, kurie, nors ir neprivalomi, yra vertingas „pastoracinis šaltinis”.
Dikasterija taip pat apibūdina palaiminimus kaip esančius „už liturginių rėmų”, kaip „didesnio spontaniškumo ir laisvės” dalį, kurie, nors ir neprivalomi, yra vertingas „pastoracinis šaltinis”.
Ištraukoje, kurioje apmąstomas palaiminimų naudojimas Šventajame Rašte, tarnyba teigia, kad ši praktika yra „teigiama paguodos, rūpesčio ir padrąsinimo žinia. Palaiminimu išreiškiamas gailestingas Dievo apkabinimas ir Bažnyčios motinystė, kuri kviečia tikinčiuosius savo broliams ir seserims puoselėti tokius pat jausmus kaip Dievas”.
Asmuo, prašantis palaiminimo, kaip teigia dikasterija, rodo, kad jam „reikia gelbstinčio Dievo buvimo jo gyvenime, o tas, kuris prašo palaiminimo iš Bažnyčios, pripažįsta pastarąją kaip Dievo teikiamo išganymo sakramentą”.
„Tokie palaiminimai skirti visiems, – pabrėžia ji. – Niekas neturi būti iš jų pašalintas”.
„Pastoracinio palaiminimų supratimo horizonte” ji nurodo, kad yra „galimybė teikti palaiminimus nereguliariose situacijose esančioms poroms ir tos pačios lyties poroms”.
Toks palaiminimų supratimas „gali siūlyti įšventintam tarnautojui prisijungti prie maldos tų asmenų, kurie, nors ir būdami sąjungoje, kurios niekaip negalima prilyginti santuokai, trokšta patikėti save Viešpačiui ir jo gailestingumui, šauktis jo pagalbos ir būti vedami į geresnį jo meilės ir tiesos plano supratimą”.
Dikasterija teigia, kad poros, siekiančios Dievo palaiminimo šiame kontekste, „nereikalauja įteisinti savo statuso”, bet prašo, kad „visa, kas jų gyvenime ir santykiuose yra tikra, gera ir žmogiškai pagrįsta, būtų praturtinta, pagydyta ir išaukštinta Šventosios Dvasios buvimo”.
Deklaracijoje pateikiama keletas sąlygų, kaip palaiminti tos pačios lyties poras ir „nereguliariose situacijose” esančius asmenis, siekiant „išvengti painiavos su santuokos sakramentui būdingu palaiminimu”.
Pirma, šie palaiminimai turėtų būti „neritualizuoti” ir neturėtų būti išreikšti jokiomis oficialiomis bažnytinių institucijų apeigomis.
„Iš tiesų toks ritualizavimas būtų rimtas nuskurdinimas, nes labai vertingą gestą, susijusį su tinkamu pamaldumu, pernelyg kontroliuotų, atimdamas iš tarnautojų laisvę ir spontaniškumą, kai jie pastoraciniu būdu lydi žmonių gyvenimus”, – teigiama dikasterijos dokumente, aiškiai nurodant, kad niekas neturėtų „numatyti ir skatinti ritualo” tokiems palaiminimams.
Be to, siekiant „išvengti bet kokios painiavos ar skandalo”, šie palaiminimai „niekada neturėtų būti teikiami kartu su civilinės sąjungos apeigomis ir net ne kartu su jomis”, taip pat su „rūbais, gestais ar žodžiais, kurie būdingi vestuvėms”.
Vietoj to dikasterija numato, kad tos pačios lyties asmenų poros ir asmenys, atsidūrę nereguliariose situacijose, būtų laiminami „spontaniškai”, siūlydama, kad tai galėtų vykti „apsilankymo šventovėje, susitikimo su kunigu, grupinės maldos ar piligriminės kelionės metu”.
Ji teigia, kad tokiais palaiminimais „nesiekiama nieko įteisinti, bet veikiau atverti savo gyvenimą Dievui, prašyti jo pagalbos gyventi geriau, taip pat kviesti Šventąją Dvasią, kad būtų galima ištikimiau gyventi pagal Evangelijos vertybes”.
Įšventintųjų tarnautojų „pastoracinis jautrumas” turėtų būti formuojamas taip, kad jie galėtų teikti tokio pobūdžio spontaniškus palaiminimus, teigia Vatikanas.
