REIKALINGA JŪSŲ PARAMA

Dr. Egidijus Vareikis. Manojo (dirbtinio) intelekto pastabos apie prezidento rinkimus

Jau esu minėjęs (tik nieko negąsdinau dėl to), kad informacinių technologijų grupė, vadinama dirbtiniu intelektu, yra mano darbšti ir paklusni pagalbininkė, dažnai atstojanti visą didelių politikos ar verslo žmonių „komandą“. Dar viena savybė (nežinau, ar gera), kuria ji pasižymi, – tai panašumas į Šventojo apaštalo Pauliaus antrojo laiško korintiečiams lyrinį herojų: moka visas kalbas žmonių ir angelų ir visa pažįsta, bet neturi… meilės. Nieko čia nepaprasto – technologija gali būti protinga, bet jausti ir (nu)jausti nesugeba. Yra kaip yra.

Žinia, ne už kalnų rinkimų metai, o be visokių seimūnų ir europarlamentarų rinksime ir Prezidentą. Kai vienas iš pažįstamų klausė, ar nenoriu kandidatuoti, pasakiau, kad nuo mano norų nepriklauso, neaiškinsiu čia kodėl. Gal ir būčiau geras prezidentas, bet esu netikęs kandidatas, tad nieko neišeis. Tačiau pagalvojau, kad galiu būti toks neformalus, nelegalus, ir visaip alternatyvus kandidatas, jei mane pakeis… dirbtinis intelektas. Suprantama kad manojo alternatyvaus kandidato (vadinkime jį AK) niekas neregistruos ir balsuoti už jį neleis, tačiau kodėl gi jam neatsiliepus į rinkimines realijas, kodėl nepasakius, kaip reiktų viską… protingai suprasti.

Kadangi kampanija dar neprasidėjo, tai AK gavo užduotį „pagvildenti“ kelis, sakykime, bendrojo pobūdžio klausimus.

Pirmas klausimas – o kas tas prezidentas Lietuvoje?

AK sako, kad žmonių akyse jis labiau valdovas nei administratorius, labiau monarchas nei tarnas, labiau viršininkas nei draugas. Didysis prieštaravimas štai koks: absoliučiai neabejotinai tikimasi, kad jis ir ko „komanda‘ kažką padarys, bet… renkame labiau už grožį ir tikrai ne už „komandą“, kurios nepažįstame ir ja nesidomime.

Prezidentas, kaip teigia AK, nėra draugas, gausios nuotraukos su prezidentu dažniausiai turi potekstę „ir aš ten buvau“, bet ne „mes abu labu tokiu“. Prezidentą miela matyti šventėse ar apsilankant provincijoje, nesvarbu kodėl, galima ir be tikslo. Iš prezidento tikiesi, nes jis juk net Prezidentas pagal konstituciją, bet negavęs supranti, kad jis tik prezidentas, o ne kokia vykdomoji valdžia. Dauguma lietuvių mano, kad Prezidentas šaliai reikalingas, nesvarbu, kokios ten jo misijos. Dauguma lietuvių mano, kad premjeras būtinai turi būti kiek nors susijęs su ekonomika ar pinigais, prezidentui tokios būtinybės nėra.

Antras klausimas – kas yra kandidatas ir kaip juo tapti?

AK sako, kad visų pirma reikia norėti. Iš savo Seimo patirties žinau, kad visi kandidatai yra labai žavūs, bet visi išrinkti – labai bjaurūs, virsmas atsitinka beveik po rinkimų. Prezidento atveju virsmas vyksta vėliau ir lėčiau, o taip yra todėl, kad visuomenėje yra įsitvirtinusi nuostata, kad Prezidentą reikia gerbti o Seimą galima niekinti.

Kandidatu galima tapti, kaip nustatė mano AK iš esmės trimis būdais. Vienas yra tikrai norėti ir gebėti, bet jis pats sunkiausias, nes labai neįdomus. Antras – kažką įdomaus pasiekti politikoje ir nebūtinai politikoje. Formuojama nuomonė, kad jei kas ką naudingo (ar efektingo) padaro (ypač politikoje), tai tik todėl, kad nori būti prezidentu. Kitaip politikos darymas neturi prasmės.

Įdomiausias yra trečias – gana klastingas, bet sėkmingai naudojamas būdas. Jis vadinasi „prezidentiniai reitingai“. Žiniasklaidos vadovėliai pasakytų, kad tai yra klasikinis naujienų „feikas“, bet… gyvename juk tokiame feikų pasaulyje. Likus daug daug laiko iki rinkimų, kai niekas kandidatų neregistruoja, niekas jų net neklausia, ar jie kandidatai, sudaromas kažkoks, neva kandidatų sąrašas, vykdomos apklausos, už kurį čia reiktų balsuoti, ką tas ar anas turėtų sakyti rinkėjams (nors nė vienas nėra pateikęs jokios programos). Įdomiausia, kad tokiame feike nevengia dalyvauti ir vadinamieji rimti politologai, reiškiantys nuomones apie tuos „kandidatus“. Panašu, kad „prie gerų norų“, galima pačiam, sutarus su apklausų rengėjais, įsirašyti į kandidatus ir taip galiausiai juo tapti, galima specialiai neįrašyti ko nors, motyvuojant, kad „nežinome“ apie tokį potencialų kandidatą. Galiausiai šio žaidimo rizika didelė, nes pasirodžius tikram kandidatų sąrašui neretai paaiškėja, kad tie dideli populiarumo procentai tebuvo „pasakėlės“.

Trečias klausimas – ar po viso to „gyvenimas pagerės“?

AK atlikta bejausmė analizė rodo, kad klausimas – „kada pagerės gyvenimas?“, yra dažniausiai užduodamas visų lygių kandidatams, neišskiriant prezidentinių. Niekas netiki, kad kandidatas žino, netiki, kad pasakys, ką nors nebanalaus, bet vis tiek klausia.

Kandidatai, kaip teigia mano AK, turi savo vizijas ir svajones, tačiau juos kausto (nežinia iš kur atsiradusi) „pareiga“ elgtos politiškai korektiškai, tad daugumas jų atrodo išsigandę ir bijo pasakyti ar padaryti ką nors ne taip. Kad jų „nesutryptų“ ketvirtoji valdžia ir koks briuselinis „Politico“ portalas nepavadintų „-fobais“ ar „-istais“. Kitais žodžiais tariant labiausiai bijo tų, ir stengiasi įtikti tiems, kurie už juos ir taip nebalsuoja. Drąsūs būna tik tie, kurie nesitiki laimėti. Bet už juos nebalsuoja dėl kitų motyvų.

Trečias su puse klausimo… ką pasakyti žmonėms?

AK, objektyviai apžvelgęs situaciją, pamatė keistą paradoksą, kurio savo protu interpretuoti nesugebėjo, Supratau, kad nesuprato, nes turi protą bet ne jausmus.

Klausimas, kada gyvenimas pagerės yra visiškai paikas. Dauguma gyvena, pagal pasaulinius „gyvenimo kokybės“ rodiklius gerai arba net labai gerai. Bet gyvena ne pagal savo svajonę, gyvena tarsi ne savo gyvenimą, kuria laimę, pagal modelį, kuris jiems yra primestas ir todėl jaučiasi nelaimingi. O gyventi ilgai ir laimingai negali, nes… kaip čia atrodys, ne tie laikai ir dar kažkas ne taip. Reikia jiems geros naujienos, o kandidatai dažniausiai ateina su bloga, aiškindami, kad viskas yra blogai ir bus dar blogiau… jeigu pasirinks ne tą kandidatą.

Bloga, bet teisinga naujiena yra diagnozė. Jei jūs gyvenate ne tą gyvenimą, kokiam esate sutverti, valdžia jo nepakeis. Jei jums regisi, kad valdžia jums kažką skolinga, tai reiškia, kad valdžia esate ne jūs (pagal Konstituciją), nes sau skolingi nesate. Reikia keisti ne valdžia, ne lytį, ne žmoną, ne automobilį. Reikia pasveikto nuo noro gyventi gerą, bet labai nesveiką ir ne savą gyvenimą, gyventi gerai, bet nelaimingai.

Reikia tiesiog geros naujienos. Ji visai nesudėtinga, kaip ir pajutimas, kad laimė yra ne kažkur toli, o jūsų pačių namuose. Gvildendamas klausimą, kada viskas pagerės, manasis AK aptiko statistinius duomenis apie tai, kad Kalėdų švenčių metu žmonės statistiškai mažiausiai pykstasi ir šeimos mažiausiai skiriasi. Tas metas kaip tik artėja. Nedidelė gera naujiena, tikrosios Gerosios Naujienos belaukiant.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

1 KOMENTARAS

REKOMENDUOJAME

Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte