„Man Kryžių kalnas – brangenybė. Stebuklingas“, – kukliai šypsosi 87-erių šiaulietė Janina Žibėnienė. Prieš 50 metų ši moteris su grupele tikinčiųjų slapta nunešė kryžių į Kryžių kalną, saugumiečių aršiai lyginamą buldozeriais. Šią šventą vietą ji pėsčiomis pasiekia ir dabar – kartą ar du kartus per mėnesį. Nors anksti liko našlaitė, patyrė daug sukrėtimų, moteris savo gyvenimu liudija gilų tikėjimą – užaugino tris vaikus, slėpė LKB kroniką, net pėsčiomis nužingsniavo 5 tūkst. km į Gvadalupę Meksikoje.
Stebuklai
Janina atveria duris vilkėdama tautiniais rūbais – pati juos pasisiuvo, tiksliau, kai piligriminiuose žygiuose sudėvėjo vienus, teko siūdintis antrus. Juokiasi, džiaugiasi svečiais, glosto žvilgsniu, kviečia prie stalo ir neša, neša patiekalus. Nuo ryto gamino, zujo virtuvėje, nes ji tiki: svečias į namus – Jėzus į namus.
Tada rodo fotografijas, kuriose ją su Motinos diena sveikina dvi jau suaugusios dukros Jurgita ir Teresėlė, kunigu tapęs sūnus Algimantas.
Kaip Janina džiaugiasi savo vaikais. Apskritai, ji džiaugiasi kiekvienu žmogumi, įvykiu, net tuo, kuris sukrėtė, žeidė iki gelmės. Nes būtent ten ji galėjo pamatyti Dievo veikimą, patirti Jo malonę.
O į Gvadelupę Meksikoje Janina iškeliavo net pusei metų 2013-ųjų gegužės 19 d. iš Kryžių kalno. Kartu su būreliu maldininkų, giedodami giesmes ir nešdami ant pečių masyvų kryžių, vėliavas, vienas kitą vis pakeisdami, pirmiausia žygiavo Šiaulių gatvėmis, o tada pasuko Šiluvos link. Vėliau kirto Lietuvos–Lenkijos sieną, keliavo per Čekiją, Vokietiją, Šveicariją, Prancūziją, Ispaniją, Portugaliją ir Meksiką. Gvadalupę, kurią išgarsino stebuklingas švč. Mergelės Marijos paveikslas, jie pasiekė spalio pabaigoje.
Janina sako visiškai nebijojusi – savo jėgas ji buvo išbandžiusi jau prieš kelerius metus, kai pėsčiomis 2 700 km ėjo į Medžiugorję (Bosnija ir Hercogovina), žygiavo ir žygiuose Paryžius–Šartras. Bet ką reiškia pasitikėti savo jėgomis? „Kai pasitiki Dievu, viskas pavyksta“, – šypsosi moteris.
Janina juokiasi, prisipažindama, kad, keliaujant į Gvadalupę, sudėvėjo 4 poras sportinių basučių, tautinio sijono apačia nubrizgo. Bet ji nė kiek nepavargo, nieko jai neskaudėjo, nė pūslelė ant pėdų neiškilo. O buvo moterų, kurioms ant pėdų tokios pūslės susitrynė, kad kelionę joms teko tęsti autobusu.
Piligriminių žygių dalyviai, pamatę smulkutę Janiną, žingsniuojant tautiniais rūbais, o jei dar ir jos amžių sužino, prieina pačiupinėti, stebisi, grožisi. „Tikrai. Skruzdėlytė gi tokia. Skruzdėlytė per pasaulį keliauja. Ačiū Dievui“, – šypsosi moteris, neslėpdama, kad, net po 40 km per dieną nužingsniavusi, ji nepavargsta: „Tik tikėkite, ir viskas bus gerai. Juk visi skubame kasdien, Jo mylimieji, į amžinybę.“
Ir dabar, kai pėsčiomis žingsniuoja į Kryžių kalną, sako niekada nepavargstanti, prisėsti jai neprireikia. „Jei kam liga, jei bėda kokia, pasimeldžiu eidama. Kiekvienas galime padaryt kažkokį gerą darbą kitam. Stebuklų būna tikrai. Kiekvieną dieną“, – šypsosi moteris, pasakodama, kad, keliaujant į Gvadaupę, viena moteris iš Klaipėdos pasveiko nuo vėžio.
„Išsikalbėjau su ta moteriškute išbalusia per poilsio valandėlę. Skausmai jai užeidavo. Panešdavo jis vis 60 kg svorio kryžių, su kitais pasikeisdama. Daktarai jai uždraudė į tokį žygį leistis, bet ji apsisprendė. Pasakiau, kad jai Dievas tikrai padės. Taip ir buvo. Po pusmečio gydytojams akys išsprogo – krūties vėžio jai neberado“, – sako Janina, parodydama ir stebuklingai pasveikusios moters fotografiją.
„Žiburėlis toks“
Piligriminio žygio į Meksiką pradžia simboliškai susijusi su kita žymia istorine data. Prieš 50 metų, 1973-iųjų gegužės 19 d. vakarą, devyniolika maldininkų, vadovaujamų Mečislovo Jurevičiaus (1927–1999), buvusio politinio kalinio, disidento, vieno „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ platintojų, nešė kryžių į tuomet nė vieno kryžiaus nebeturėjusį, saugumiečių nusiaubtą, Kryžių kalną. Pavojus buvo didelis, apie žygį buvo pranešta, bet maldininkai neišsigando.
Janinai tuomet buvo 37-eri, kartu ėjo ir jos vyras Vytautas Žibėnas, visada savo moterį palaikęs Lietuvos patriotas. Kryžių kalne pastatytą kryžių moterys apsodino gėlėmis, uždegė žvakę.
„Nė vieno kryžiaus ten nebuvo – kaip nuskustas… Ėjome pievomis, tyliai besimelsdami, ženklais parodydami, kas ką pakeičia, kryžių nešant. Bet tokia buvo rami naktis, kad vėliau iš tolo matėsi, kaip dega mūsų uždegta žvakutė. Žiburėlis toks. Stebėjomės. Juk meldėmės, kad Lietuva būtų laisva, kad neskriaustų mūsų žmonių“, – mena ji.
Pastatytas maldininkų kryžius stovėjo vos tris valandas – saugumiečiai jį nugriovė, bet vis atsirasdavo drąsuolių, kurie kryžius slapta statė.
Todėl Janina sako, kad Kryžių kalnas jai – brangenybė. Ten ji jaučiasi kaip bažnyčioje, bet supranta, kad kalnas – šventa vieta.
Janina sako, kad Kryžių kalnas jai – brangenybė. Ten ji jaučiasi kaip bažnyčioje, bet supranta, kad kalnas – šventa vieta.
Tačiau ir šiandien ji labai jaudinasi dėl kalno likimo, nes kryžiai vis labiau apauga žolėmis, o iš vienos pusės kalnui grasina užaugantis miškas. Kadaise moteris su visais savo vaikais ir bendraminčiais tris kartus per metus vykdavo ravėti žolių, tvarkyti kalno, bet dabar stebisi, kad valdžios vyrai nelabai rūpinasi jo priežiūra.
„Ašaros rieda. Sena žolė ten kaip mėšlas atrodo, miškas užaugs. Rašiau ne vienam valdininkui, bet niekam nerūpi“, – atsidūsta ji.
Persekiojimas
Kaip tikintys žmonės, akylai sekami, tuomet susitikdavo, susitardavo?
Janina sako, kad sovietmečiu vienuolės nuolat organizuodavo žygius iš Tytuvėnų, Raseinių į Šiluvą, iš Šiluvos į Kryžių kalną su rožančiais, gėlėmis. Tuo metu labai aktyvios pasipriešinimo kovoje buvo vienuolė Gema (Stanelytė Jadvyga), garsioji vienuolė Nijolė Sadūnaitė ir kt.
„Jos mus suburdavo, susižinodavome slapta vienas per kitą apie žygius. Kai po Lietuvos nepriklausomybės buvo rasti KGB archyvai, nuotraukose mes visi buvome sužymėti. Ir aš buvau pažymėta, mano nuotrauka buvo. Kiek mūsų buvo? Nemažai. Bet pagrindinės buvo vienuolės, M. Jurevičius, Juozas Šileikis darydavo kryžius geležinius. Kokie šeši jo kryžiai Kryžių kalne yra iki šiol“, – sako moteris, prisimenanti ir sesės Gemos teismą Kelmėje.
Tada Janina su N. Sadūnaite garsiai rožančių, susikabinusios rankomis, prie teismo pastato meldėsi. „Saugumietis, eidamas pro šalį, trenkė ir nutraukė rožančių, pabiro karoliukai. O mes nesustojome, vis tiek toliau meldėmės“, – mena ji, besidžiaugdama, kad jos saugumas niekada netardė. „Dievulis saugojo. Jie norėjo, kad žmonės prarastų tikėjimą. Mes laimėjome“, – sako moteris.
Beje, Janina prisidėjo ir prie „Katalikų bažnyčios kronikos“ platinimo. Daug apie tai nepasakoja, sako leidinius, kuriuos gaudavo iš patikimų žmonių, slėpusi rūsyje. O kartą jos namuose net apsilankė Juozas Zdebskis – kunigas, vienas žymiausių XX a. pokario disidentų ir kovotojų už tikinčiųjų teises. Archyvų duomenimis, jį sekė per 115 agentų, ne kartą bandyta jį sukompromituoti – KGB vertė gydytojus jų padarytas žaizdas nurodyti esant venerinių ligų kilmės. 1980 m. kunigas buvo nudegintas cheminėmis medžiagomis, o galiausiai 1986 m. įvyko keista avarija ir kunigas žuvo.
„Su mašinėle pas mane atvažiavo, užkando. Raudonomis akimis buvo apsilankęs, apipurkštas tada kažkuo buvo“, – sako Janina.
Dievas atvedė žmogų
J. Žibėnienė savo gyvenime ko tik nepatyrė. Gyvenant Salake (Zarasų r.), būnant vos 7-erių, liko našlaite su 4-erių broliu ir 9-erių sesute. Tą pačią dieną kaip politinį kalinį (brolis buvo kunigas Musteikis), ištrėmė jos tėtį į Karagandą (Kazachstanas). Vaikus auginti apsiėmė beveik nepažįstami giminės. Visi buvo išskirstyti, kas pas kuriuos.
Janina mena, kad kartą labai susirgo. Kosėjo labai, sunkiai kvėpavo ir tik kaimynas į tai atkreipė dėmesį, paragino gimines gelbėti vaiką, gydyti. „Būčiau gal ir ryto nesulaukusi. Va, kaip Dievas mane saugojo, atvedė žmogų, kad mane išgelbėtų“, – šypsosi ji.
O kai Janinos tėtis po 7 m. grįžo namo, visus vaikus susirinko. „Kaip buvo gera“, – prisimena moteris, paaiškindama, kad tėtis dėl tremtinio etiketės darbą gavo remontuoti senus namus tik Šiauliuose, todėl čia su vaikais ir įsikūrė. Būdama paauglė, Janina jau dirbo šlavėja, sesuo gavo darbą miesto parke kontroliere. „Jau ir mėsytės galėjome nusipirkti, bet labiausiai džiaugėmės, kad tėvelis kartu“, – šypsosi moteris.
Tiesa, Janina prisimena, kad mamytė, ją palaiminusi, mirė su žodžiais lūpose: „Tik eik išpažinties kas antrą mėnesį.“ Septynmetė mamai tada ranką pabučiavo ir liko šiems priešmirtiniams žodžiams ištikima iki šiol.
„Žinote, Dievas man dovanojo viską, apie ką ji svajojau. Ne tokiu būdu viską gavau, ko norėjau, bet gavau viską, apie ką svajojau“, – šypsosi piligrimė spindinčiomis akimis.
