Šeimų marše dalyvavau gavęs savo klebono, dvasios tėvo, kardinolo S. Tamkevičiaus leidimus. Taigi netiesa, kad Bažnyčia neleido kunigams dalyvauti marše. Nors Vilniaus ir Kauno arkivyskupai marše nedalyvavo, tačiau maršo dalyvius pasveikino ir maldą pravedė karo kapelionas kun. A. Valkauskas, pavaldus kariuomenės ordinarui – Vilniaus arkivyskupui, o kalbą vėliau sakė kun. R. Grigas – Kauno arkivyskupijos kunigas. Ir nenuostabu: juk šeimų maršo tikslai ir deklaracija tobulai atitinka visų tradicinių Lietuvos krikščioniškų Bažnyčių oficialią poziciją šiais šeimos, lytiškumo ir tiesos klausimais.
Važiuojant iš Kauno į Vilnių, ant kiekvieno tilto stovėjo maršo dalyvius palaikančių žmonių grupės su Lietuvos vėliavomis. Bandžiau aplenkti šeimų maršo automobilių koloną, judėjusią lėčiau dešiniąja juosta, bet man nepavyko – nebuvo matyti nei kolonos pradžios, nei pabaigos. Įvažiavus į Vilnių nustebino žmonių minios, su vėliavomis ir šeimų maršo atributika judančios link Vingio parko. Didžioji dalis dalyvių buvo šeimos su vaikais.
Žurnalistai, siekiantys tai pavaizduoti kaip padugnių ir skustagalvių renginį, turėjo gerokai pasistengti, kad minioje atrastų piktų pasportavusių vyrukų veidų. Netgi po renginio policiją nustebinusi tvarka ir švara Vingio parke liudija, kokie žmonės ten buvo susirinkę…
Mane nustebino ir pranešėjų drąsus pasisakymas už krikščioniškas vertybes.
Mane nustebino ir pranešėjų drąsus pasisakymas už krikščioniškas vertybes. Didžioji dalis pranešėjų, jeigu ne visi, buvo krikščionys ir minėjo Dievo vardą. Labiausiai, man asmeniškai, įstrigo kunigo R. Grigo kalba – ji tikrai buvo įkvėpta Šventosios Dvasios ir skleidė tiesos aiškumą.
Prieš ką buvo šis maršas?
Klausant pranešėjų pasisakymų, man išryškėjo du pagrindiniai dalykai, keliantys pasisakančių už krikščioniškas vertybes protesto dalyvių teisingą pasipiktinimą:
1. Tėvynės sąjungos įvykdyta rinkėjų apgavystė, kai partija, kurios pavadinime yra žodžiai „konservatoriai“ ir „krikščionys“, kurią išrinko daugiausia konservatyvių pažiūrų krikščionys, sudarė koaliciją su Laisvės partija, kuri propaguoja atvirai antikrikščioniškas vertybes ir agresyviai bei skubiai, pasinaudodama pandemija, siekia prastumti jomis grįstus teisės aktus bei į daugelį atsakingų postų paskirti savo pažiūrų žmones.
2. Gender ideologijos apgavystė, kuri, kaip pavojingas virusas, plinta tarptautinėse organizacijose ir tampa totalitarizmu: krikščioniškas vertybes šeimos ir gyvybės klausimais išpažįstantieji ir, apskritai, pagal sąžinę kalbantys akivaizdžią tiesą, jau dabar kai kuriose šalyse yra patraukiami baudžiamojon atsakomybėn (pvz., Roberto Hoglando atvejis Kanadoje šiais metais).
Mano apsisprendimą dalyvauti marše paskatino šv. Tomo Akviniečio žodžiai: „kreipk dėmesį ne į tą, kas kalba, bet į tai, ką kalba“. Juk ir aiškindami Bibliją atsižvelgiame į žanrus. Politinės satyros aktoriai sutirština spalvas ir nebūtinai priimame kiekvieną jų žodį rimtai. Nemanau, kad yra gerai skleisti neapykantą LGBT žmonėms, tačiau yra teisinga pykti dėl melo, neteisybės ir blogio, kuris prisidengia LGBT žmonėmis, o šie atsiduria tarp dviejų girnapusių.
teisinga pykti dėl melo, neteisybės ir blogio, kuris prisidengia LGBT žmonėmis.
Bažnyčia visuomet ne tik skatino meilę žmonėms, nusidėjėliams, bet ir neapykantą nuodėmei. Kitaip rizikuotume susidraugauti su nuodėmėmis ir jas priimti. Todėl per visą Senąjį Testamentą gerai atskleidžia žydų tautos kova su aplinkinių tautų nuodėmingais papročiais ir siekiu nesusimaišyti su jomis ir tais papročiais nepersiimti.
Kas yra tikrosios gender ideologijos aukos?
Didžiausios Gender ideologijos aukos yra būtent LGBT žmonės ir jų tėvų šeimos. Jėzus kalbėjo: „Jūs pažinsite tiesą ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32). Gender ideologijos melas įkalina šiuos žmones vis didesnėje nelaisvėje:
Pati LGBT vėliava yra trejopas melas: (1) dviejų lyčių papildomumas klaidingai prilyginamas daugelio spalvų spektrui; (2) moralinė tamsa, pateisinanti sunkias nuodėmes, pristatoma kaip šviesa – spalvų spektras sudaro baltą šviesą; (3) biblinis vaivorykštės simbolis yra Dievo pažadas nebausti žemės, bet Biblijoje kaip tik rašoma apie Dievo bausmę Sodomai ir Gomorai.
Meluojama, jog vyro ir moters skirtumai tėra visuomenėje išmokti stereotipai, o ne prigimtiniai nekintami dalykai, ignoruojant biologijos, genetikos, psichologijos mokslų duomenis.
Meluojama, jog įmanoma pasikeisti lytį.
Meluojama, jog vaikai gali rinktis tarp daugybės socialinių lyčių ir „eksperimentuoti“.
Meluojama, jog lyties disforiją išgydo chirurginė lyties keitimo operacija (kaip Prokrusto mite – dėl per trumpos lovos jis „patrumpindavo“ į ją guldomų žmonių kojos). Tyrimai rodo, kad net labiausiai LGBT tolerantiškose šalyse lytį pasikeitę asmenys nusižudo 19 kartų dažniau!
Meluojama, jog LGBT žmonėmis daugumoje atvejų gimstama, o ne tampama, slepiamos homoseksualumo priežastys.
Meluojama, jog žmogaus seksualinė orientacija yra nekintanti (pvz., gerai žinomas laikinas situacinis homoseksualumas vienalytėse aplinkose, tokiose kaip kariuomenė ar kalėjimas).
Meluojama, jog žmogus turi elgtis ne pagal tiesą bei savo prigimtį, bet pagal savo jausmus ir norus.
Meluojama, jog LGBT žmonėms neįmanoma sugrįžti į heteroseksualią orientaciją ir kad bet kokia psichoterapija sukelia jiems traumas ir yra blogis, su kuriuo reikia kovoti, ją uždraudžiant (2018 m. Europos Sąjunga priėmė rezoliuciją, raginančią uždrausti „atvertimo“ terapiją netgi to prašantiems LGBT asmenims. Tai tampa panašu į islamo religiją arba nusikaltėlių klaną, iš kurio nariams nebeleidžiama išeiti).
Meluojama, jog visos seksualinės orientacijos yra vienodai geros, o vyro ir moters šeima nėra geresnė už, pvz., dviejų vyrų „šeimą“.
Meluojama, slepiant informaciją apie didžiules sveikatos problemas, su kuriomis susiduria LGBT gyvenimo būdą pasirinkę žmonės (hormonų terapijos ir brendimo blokatorių poveikis, užsikrėtimo AIDS rizika ir kt.).
Meluojama, jog moterys turi „teisę į abortą“, ir kad tai yra gėris (pvz., neseniai Kanadoje priimamą įstatymą, leidžiantį abortą iki gimimo, valdančioji dauguma pasitiko ilgais ir audringais plojimais kaip didžiausią pažangą).
Meluojama, jog vaikui augti dviejų gėjų arba dviejų translyčių šeimoje yra lygiai taip pat gerai, kaip ir augti vyro bei moters šeimoje (pvz., iki Mark Regnerus atlikto plataus tyrimo apie gėjų ir lesbiečių augintus vaikus buvo kone visuotinai gender mokslininkų teigiama, kad vaikams nėra jokio skirtumo, ar augti LGBT asmenų, ar vyro ir moters šeimose). Nutylimas ir faktas, kad, pvz., gėjai turi daug kartų daugiau lytinių parnerių per gyvenimą, negu heteroseksualios poros, – kartais net iki kelių šimtų. Tad kaip vaikai gali augti tokioje nestabilioje aplinkoje ir kas gali užtikrinti, kad nors vienas iš tų kelių šimtų „tėčio draugų“ neims priekabiauti prie įsivaikintų vaikų?
Meluojama, jog vaikai gali nevaržomai tenkinti savo lytinius poreikius ir, naudodami kontraceptines priemones, būti visiškai saugūs. Deja, tyrimai rodo, jog dėl tariamo saugumo vaikai dažniau leidžiasi į rizikingą lytinį elgesį, todėl kontraceptinių priemonių gausus vartojimas nesumažina nei bendro abortų skaičiaus, nei AIDS ar lytiškai plintančių ligų paplitimo.
Tikrasis gender ideologijos taikinys
Galiausiai gender ideologija yra nukreipta į gyventojų skaičiaus mažinimą amoraliomis priemonėmis, o dar giliau – į krikščionybės ir Katalikų Bažnyčios sunaikinimą. Juk galėtume pagalvoti, kiek daug yra visuomenėje mažumų, kurių teises reikia ginti. Kodėl šitaip išaukštinama būtent viena mažumų grupė – LGBT žmonės? Kodėl ne, pvz., šizofrenija sergantys, Dauno sindromą turintys, kurių yra daugiau, nei LGBT žmonių ir kurie patiria dar didesnes patyčias? Atsakymas paprastas: nei šizofrenija, nei Dauno sindromas, nei priklausymas kokiai nors mažumai nėra nuodėmė.
Tačiau homoseksualūs lytiniai veiksmai, nevaržomos lytinės laisvės skatinimas, lyties keitimas yra nuodėmės, dažnai sunkios, aiškiai tokiomis įvardintos Biblijoje. Taigi prisidengiant mažumų teisių gynimu, visuomenę siekiama priversti priimti sunkias nuodėmes kaip normą, to mokyti mokyklose ir taip cenzūruoti Bibliją.
prisidengiant mažumų teisių gynimu, visuomenę siekiama priversti priimti sunkias nuodėmes.
Vaikai mokyklose sužinos, kad krikščionybė iš esmės yra „homofobiška“, kadangi nepritaria LGBT lytiniams santykiams ir gyvenimo būdui, todėl yra bloga, amorali, atsilikusi, „mokslui prieštaraujanti“ religija. Kunigai galės būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn už tai, kad nelaimina homoseksualų santuokų ir taip juos diskriminuoja. Taip pat ir už „neapykantos kalbą“, kai homoseksualius lytinius santykius pavadins sunkia nuodėme. Tai sukels ir jau sukelia Bažnyčios skilimą: vieni išsikels bažnyčiose LGBT vėliavas ir netgi į seminarijas pradės priimti homoseksualius asmenis, kurie sunaikins Bažnyčią iš vidaus.
Panašu, kad taip įvyko JAV, kai homoseksualūs vyskupai kai kuriose vietose skyrė homoseksualius seminarijų rektorius ir jose vyravo gėjų kultūra. Paskui prasidėjo pedofilijos skandalai, o didžioji dalis išnaudotų vaikų buvo berniukai – taigi juos išnaudoję kunigai buvo gėjai. Kiti, kurie norės likti ištikimi tiesai ir Biblijai, kurie toliau užsispyrę skelbs tiesą, jog homoseksualūs lytiniai santykiai, abortai ir lyties keitimas yra sunkios nuodėmės, bus administracine, baudžiamąja tvarka, o taip pat papirktos žiniasklaidos persekiojami už neapykantos kalbą ir diskriminaciją.
Meilė, atskirta nuo tiesos
Mums visiems, ypač kunigams ir vienuoliams, iškyla didelė pagunda būti moderniems, žengiantiems koja kojon su laikmečio dvasia, pataikauti tikintiesiems bei turintiems galią. Kodėl? Kad sulauktume mažiau kritikos, kad būtume labiau žmonių priimti, mažiau niekinami. Bet būtent taip ir atsitinka su druska, netekusia sūrumo. Jėzus kalbėjo: „O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos.“ (Apr 3, 15-16)
Kas yra drungumas? Tai sumaišymas to, kas šalta ir karšta, kas gera ir bloga – vienu metu draugauti ir su Dievu, ir su velniu. Istorija ne karta liudijo, kaip politikai pasinaudojo krikščionių dauguma siekdami savo tikslų. Šitaip apgauti per pastaruosius Seimo rinkimus, turėtume tapti atsargesni. Gal todėl vyskupai ir neskubėjo dalyvauti šeimų marše…
Bažnyčios uždavinys yra skelbti tiesą su meile. Deja, kai kurie krikščionys, ir net dvasininkai, pvz. mums gerai žinomas James Martin, skelbia meilę, atsisakydami tiesos. Bet tai nebėra Dievo meilė. „Nes tai yra Dievo meilė – Jo įsakymus vykdyti“ (1 Jn 5, 3)
Graikų kalboje meilei nusakyti yra šeši ar daugiau žodžių, o lietuvių ir anglų kalboje – tik vienas. Iš to kyla daug sumaišties. Pavyzdžiui, visi mylime gyvūnus, bet erotizuota tokia meilė tampa zoofilija. Visi mylime vaikus, bet erotizuota meilė vaikams tampa pedofilija. Visi mylime tos pačios lyties savo bičiulius draugiška meile, bet erotizuota tokia meilė, o kartais ir vaikystėje patirta seksualinė prievarta, tampa homoseksualumu. Visi mylime tėvus, bet erotizuota meilė tėvams tampa Edipo ar Elektros kompleksu. Taigi problemos esmė ne, kad mylime tam tikrus žmones, bet kaip ir kokios rūšies meile mylime. Dievas mus kviečia į agapę – nesavanaudišką, tyrą, pasiaukojančią meilę, siekiančią gėrio mylimiems žmonėms.
Esu girdėjęs vieno gėjaus žodžius: „jeigu būtų išrasti vaistai nuo homoseksualumo, kiekvienas gėjus juos išgertų“. Todėl sakydami „praktikuojantiems“ LGBT žmonėms: „mes jus priimame tokius, kokie esate, tad būkite tokie, kokie esate“, – mes padrąsiname juos likti sunkioje nuodėmėje ir kalbame tai, ką jie nori girdėti. Tai nėra meilė, bet pataikavimas. Kažkur girdėjau tokį posakį: „Dievas mus priima tokius, kokie esame, kad taptume tokie, kokius Jis trokšta mus matyti“.
Taigi šį straipsnį parašiau iš meilės LGBT žmonėms, kad jie nebūtų klaidinami netgi Bažnyčioje, kuri su meile skatina juos priimti tiesą ir išgelbėjimą Jėzuje Kristuje. Jis vienas suteiks jėgų nugalėti bet kokią nuodėmę ir parodys kelią į didžiausią laimę, kuriai Jis mus sukūrė kaip vyrus ir moteris, kad galėtume mylėti vieni kitus gerų vaisių duodančia meile.
