Dalinamės Vilniaus arkivyskupo Gintaro Grušo homilija, sakyta lapkričio 15 d. Aušros Vartų atlaiduose, meldžiantis už kunigus ir pašvęstojo gyvenimo narius.
Susirinkome šiandien čia melstis už kunigus ir pašvęstojo gyvenimo narius. II Vatikano Susirinkimas mums primena ir Sinodas pakartoja, kad kiekvienas krikščionis, kiekvienas pakrikštytasis yra pašauktas į šventumą. Girdėjome pirmajame skaitinyje: „Kas šventą dalyką už šventą ir laiko, tas pats šventas tampa; kas vykdyt jį stengias, tas apsaugą randa“ (Išm 6, 10).
Kiekvienas iš mūsų esame pašaukti artėti prie Tėvo ir šventėti. Bet kai kurie iš Dievo tautos narių tą daro ypatingu būdu. Gyvendami pašvęstąjį gyvenimą jie veda tikinčiuosius savo atsidavimu evangeliniams patarimams. Vienuolės, vienuoliai, pasišventę taip pat ir maldos gyvenimo pavyzdžiu, skatina mus visus šventėti. Atrasti savo charizmą, kaip vienuoliai ir vienuolės, kurie ypatingu būdu seka Kristaus pavyzdžiu.
Ir kiekvienas kunigas kaip krikščionis yra pašauktas į šventumą. Iš ten kyla pirmasis mūsų pamaldumas, pirmasis mūsų Kristaus sekimas. Kunigai, ganytojai pašaukti ne tik į asmeninį šventumą. Ganytojo vaidmuo yra rūpintis savo kaimene, rūpintis Bažnyčia, kaip Jėzus sakė Petrui: ganyk mano aveles (plg. Jn 21, 16).
unigai, ganytojai pašaukti ne tik į asmeninį šventumą. Ganytojo vaidmuo yra rūpintis savo kaimene, rūpintis Bažnyčia, kaip Jėzus sakė Petrui: ganyk mano aveles (plg. Jn 21, 16).
Šventimų sakramentu mums suteiktas dalyvavimas Kristaus kaip Bažnyčios galvos tarnystėse ir gauname Šventosios Dvasios galią tą daryti. Šventinimo tarnystė, mokymo tarnystė ir valdymo tarnystė. Bet tai yra Viešpaties lobynas, ne mūsų individualus. Jo sakramentai, Jo mokymas ir, svarbiausia, Jo Dievo tauta. Jeigu tą pamirštame ir pradedame galvoti apie save, tai iškart mums prabyla pirmasis šiandienos skaitinys iš Išminties knygos, kuris, nors taikytas žemiškai valdžiai, nemažiau tinka ir bažnytinei valdžiai: „Jūs paklausykit, kurie viešpataujat ir mėgstat didžiuotis, kad valdote liaudį. Jūs valdžią iš Viešpaties turit, šią galią Aukščiausiasis jums davė. Visus jūsų darbus jis stebi ir tiria, ką veikti galvojat. Turėtumėt jo karalystei tarnauti, bet jums nepatiko teisingi sprendimai. Įstatymų jūs nesilaikėt, nevykdėt Viešpaties valios“ (Išm 6, 2–4).
Tai yra sunkus sprendimas kiekvienam iš mūsų. Ne tik kunigams. Mes kiekvieną dieną meldžiamės „Teesie Tavo valia“. Pats Jėzus sakė, kad mano Tėvo valia yra, kad neprarasčiau nė vieno, kuris yra man patikėtas (plg. Jn 6, 39).
Turime pavyzdžių, ką reiškia būti tuo geruoju ganytoju. Ne tik pats Jėzus. Sekmadienį Visuotinėj Bažnyčioj šventėme šv. Juozapato 400 metų kankinystės. Šv. Juozapatas, kuris čia, visai netoli, pradėjo savo vienuolinį gyvenimą, kur čia ugdė save maldoje ir Dievo Motinos meilėje, yra mus pavyzdys, ką reiškia ganyti jam paskirtuosius.
Pirmiausia jis buvo maldos žmogus, giliai besimeldžiantis Jėzaus malda, puoselėjo pamaldumą Marijai, meldėsi už Dievo tautą, už Bažnyčią. Bet gyveno ir askezės gyvenimą. Pasninkavo, neleisdavo savo kūno norams vyrauti. Jis buvo atgailos žmogus. Uolus išpažinčių klausytojas. Savo brolius vienuolyne skatino, kad jie eitų klausyti išpažinčių dažniau ir visada. Skatino ir savo kunigus, kai buvo vyskupas, ir pats rodė pavyzdį. Ilgas valandas sėdėdavo ir klausydavo išpažintis bet kur: vienuolyne ar bažnyčioje, mieste, kalėjimuose, ligoninėj, net laukdamas kelto, kad persikeltų per upę. Išklausydavo visų kitų išpažintis, kurie laukė to kelto. Jei kas nors mėgindavo pabėgti, pasivydavo. Toks uolumas. Net sugebėdavo tuos, kurie atėjo išpažinties, ypač vargšus, paskatinti pinigine premija, kad jie atliktų išpažintį. Kai su protestantais ar ortodoksais ginčydavosi, bandė juos atversti. Dažnai tie pokalbiai baigdavosi tuo, kad anas atlikdavo išpažintį ir grįždavo į katalikų tikėjimą.
atlaidai nepaprastai gera proga atlikti išpažintį, susitaikyti su Dievu, grįžti į šventumo kelią, nuo kurio galėjome nuklysti.
Tokiais gailestingumo darbais ir mes esame pašaukti rūpintis mums patikėta Dievo tauta. Ir atlaidai nepaprastai gera proga atlikti išpažintį, susitaikyti su Dievu, grįžti į šventumo kelią, nuo kurio galėjome nuklysti.
Bet pirmasis skaitinys primena, kad turėsime duoti ataskaitą. Sako, griežtą ataiskaitą duos, kas galingas. Ypač kunigai. Mes turėsime atsiskaityti ne tik už savo nuodėmes, bet ir už mums patikėtų žmonių. Kiek mes apleidom, kokią dalį savo tarnystės. Todėl taip svarbu melsti sau ir visam pasauliui Dievo gailestingumo. Nes atsistoję prieš tokią didžią misiją, kuri mums skirta, mes, be abejo, jaučiame savo ribotumą ir savo silpnumą.
Todėl taip svarbu yra Marijos vaidmuo kunigų gyvenime. Ji apaštalų ir kunigų motina. Nuo tada, kai apaštalui Jonui Jėzus nuo kryžiaus tarė: „Štai tavo motina“ (Jn 19, 27), ji mus visus lydi. Ji vėliau buvo su apaštalais, liko su jais. Mes matome jų dėmesingumą jai. Ji buvo Išganytojo motina ir ji sugeba, kaip motina, priimti savo sūnų silpnumus, stiprinti juos tame kelyje.
Ir Marija yra dėkingumo pavyzdys. Šiandienos Evangelijoje girdėjome, kai yra svarbu nepamiršti padėkoti, grįžti padėkoti už visus tuos dalykus, kurie mums yra duoti. Marija pirmoji savo giesmėje „Magnificat“ kalba: „Didžių dalykų padarė man Visagalis“ (Lk 1, 49). Ir tai yra prisipažinimas, kad ji ne savo jėgomis, bet savo sutikimu tuos didžius dalykus nuveikė. Kad Dievas veikė joje ir per ją. Todėl ir mums svarbu niekada nepamiršti, kad mes ne savo jėgomis sugebame daryti gerus darbus ar vykdyti mus skirtą tarnystę. Tai yra Dievo duota mums malonė, kuri teka per mus: ar Išpažinties sakramente, ar Altoriaus sakramente. Ir mes turime atsisukti į Viešpatį ir jam dėkoti. Tas dėkingumas yra vienas iš didžiausių priešnuodžių puikybei, per dideliam pasitikėjimui savimi, nes suprantame, kad tai ne mūsų. Tas dėkingumas už Dievo gailestingumą, kad Jis mirė ir prisikėlė, kad mes galėtume būti sutaikyti su Dievu.
Kitas Dievo Motinos bruožas, kuris mums yra taip naudingas, yra jos nuolankumas.
Kitas Dievo Motinos bruožas, kuris mums yra taip naudingas, yra jos nuolankumas. Karalienė, kuri prašo ir maldauja mūsų bendravimo. Kuri savo valios mums neprimeta, bet kviečia mus bendradarbiauti su ja dėl pasaulio išganymo. Nuolankumas kunigiškoje tarnystėje, bet kokioje vadovavimo tarnystėje yra neparastai svarbu.
Šiandien prisimindami prieš metus iškeliavusį mūsų brolį, mūsų arkivyskupijos kunigą prelatą Edį (Edmundą Putrimą, – red. past.), prisimename, su kokiu nuolankumu jis tarnavo, keliavo ilgus metus po visą pasaulį neturėdamas tiesioginės valdžios tiems kunigams, kuriems jis padėjo vykdyti misiją, tiems užsienyje gyvenantiems lietuviams. Kaip jis lankė Pietų Amerikos kalėjimuose pasodintus lietuvius, kaip jis dirbo su trečios, ketvirtos ir penktos kartos lietuviais, kad jie neprarastų nei tikėjimo, nei savo tautos šaknų.
Prašykime Marijos, kad ir mes visada būtume dėkingi už tas malones, kurios mums duodamos, kad sugebėtume savo tarnystę vykdyti nuolankiai. Ir mes būtume tikrai Viešpaties nuolankūs tarnai ir tarnaitės, dėkodami už tuos didžius dalykus, kuriuos jis mums yra padaręs. Tegu Dievo malonė pripildo mus, kad mes savo ruožtu padėtume visai Dievo tautai pasiekti tą šventumą, į kurį Dievas kviečia kiekvieną iš mūsų. Amen.
