Helsinkio apeliacinis teismas priėmė ryžtingą sprendimą žodžio laisvės naudai. Lapkričio 14 d. jis vienbalsiai atmetė kaltinimus “neapykantos kalba” Suomijos parlamento narei Päivi Räsänen (Peivi Resenen).
Šis esminis sprendimas buvo būtinas sveiko proto sprendimas, kurį turėtų švęsti visi, įsipareigoję ginti pagrindines laisves. Nors neabejotinai džiugu, kad buvusi Suomijos vidaus reikalų ministrė P. Räsänen buvo išteisinta dėl visų kaltinimų viešai išreiškus savo gilius įsitikinimus santuokos ir lytiškumo klausimais, tačiau iki to niekada neturėjo būti nueita taip toli.
Byla prasidėjo 2019 m., kai Räsänen savo “Twitter” žinute suabejojo savo bažnyčios vadovybės sprendimu remti Helsinkio gėjų paradą. Tai paskatino baudžiamąjį tyrimą, kurio metu policija 13 valandų nagrinėjo jos Biblija pagrįstus įsitikinimus.
Räsänen buvo pateikti trys kaltinimai dėl “agitacijos prieš mažumų grupę” pagal Baudžiamojo kodekso straipsnį dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui. Jai buvo pateikti kaltinimai dėl pažiūrų, kurias ji išreiškė tviteryje, taip pat 20 metų senumo bažnytinėje brošiūroje, kurią ji parašė. Be to, jai teko dalyvauti dviejuose varginančiuose teismo procesuose, kuriuos stebėjo tarptautinė žiniasklaida.
Kiekvienas, kuris stebi šią perdėtą valstybės institucijų reakciją, turėtų savęs paklausti: o kas būtų, jei tai nutiktų man? Be abejo, baudžiamųjų kaltinimų taikymas už taikų religinių įsitikinimų išreiškimą yra labai neproporcingas ir keliantis nerimą. Taip, Apeliacinis teismas galiausiai stojo žmogaus teisių pusėn ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį, tačiau Biblijos eilučių rašymas tviteryje nėra nusikaltimas. Ir teismo pareiga niekada nebuvo informuoti mus apie šią esminę tikrovę.
Biblijos eilučių rašymas tviteryje nėra nusikaltimas.
Dėl Räsänen baudžiamojo persekiojimo ji buvo atiduota valstybės institucijų, turinčių beveik neribotus išteklius, malonei. ADF International palaikė jos gynybą, atkreipdama dėmesį į šiurpius žmogaus teisių pažeidimus. Tačiau šis išbandymas vis tiek pareikalavo didelių asmeninių nuostolių.
Laimei, apeliacinis teismas visiškai atmetė valstybės prokuroro argumentus, palikdamas galioti žemesnės instancijos teismo sprendimą ir teisinę argumentaciją bei įpareigodamas prokuratūrą sumokėti dešimtis tūkstančių teisinių išlaidų Räsänen išlaidoms padengti.
Tikrovė tokia, kad nė vienas iš mūsų neturėtume šansų, jei visa valstybės galia būtų pasitelkta peržvelgti kiekvieną mūsų išsakytą mintį, kad surastų ką nors, ką kas nors galėtų suprasti kaip įžeidimą. Vargu ar galima suspėti su tokios kultūros tempu. Atrodo, kad nepriimtinų sąvokų ar įsitikinimų sąrašas kas minutę vis ilgėja. Pavyzdys: šiais laikais diskutuojama net dėl pavadinimo “moteris”.
Visame pasaulyje, kaip rodo Räsänen atvejis, pastebima tendencija cenzūruoti taikius asmenis, kurie baudžiami už tai, kad išdrįso viešai išsakyti savo nuomonę. Meksikos kongresmenas Gabrielis Quadri buvo nuteistas už tai, kad išreiškė susirūpinimą dėl to, jog vyrai, kurie prisistato moterimis, Meksikos Kongrese užėmė moterims skirtas vietas. Pilietinės visuomenės lyderis ir buvęs Meksikos kongresmenas Rodrigo Ivánas Cortésas taip pat buvo nuteistas už “politinį smurtą lyties pagrindu” už tai, kad pavadino transseksualu save identifikuojantį Kongreso atstovą “vyru, kuris save vadina moterimi”.
Žinoma, visa tai mums parduodama kaip būtinybė apsaugoti nuskriaustuosius. Tačiau valdantieji nuolat perrašinėja taisykles, ką galima ir ko negalima sakyti, todėl turėkite omenyje, kad pavojingai neaiškūs ir iš esmės subjektyvūs “neapykantos kalbos” įstatymai pernelyg lengvai pasiduoda teisiniam piktnaudžiavimui, turinčiam labai realių pasekmių.
Šiandien galite turėti teisingą nuomonę, bet po dvidešimties metų policija gali būti prie jūsų durų slenksčio. Visi, kuriems rūpi mūsų demokratinės visuomenės apsauga, turėtų be jokių išlygų ginti žodžio laisvę, net ir tiems, su kuriais nesutinkame, ir ypač tiems, su kuriais nesutinkame. Juk kas gali pasakyti, kas bus cenzūruojama kitą kartą?
