Pasaulyje labai daug kas mūsų nejaudina. Ir tik pajutę, kas yra liga ar nelaimė, tampame jautresni aplinkai ir esame pasirengę viskam, kad tik artimasis išgyventų, pasveiktų. Nacionalinis transplantacijos biuras prie Sveikatos apsaugos ministerijos kalbina kunigą Beną Lyrį ir klausia: kaip padaryti, kad taptume jautresni vieni kitiems.
Bendraudami su žmonėmis matome, kad apie organų donorystę žino daugelis, tačiau jų informacija ne visada teisinga. Donorystę gaubia mitai, įvairūs gąsdinimai ir pan. Maždaug trečdalis artimųjų nesutinka, kad mirštančio ligonio organai būtų paaukoti donorystei.
Mes labai dažnai esame abejingi tol, kol mūsų tai nepaliečia. Nes iki tol tiesiog nesuprantame tos situacijos. Tarnaudamas Kauno klinikose, matau labai daug žmonių, kurie laukdami donoro savo vaikui ar sutoktiniui pasirašo sutikimą po mirties tapti organų donoru – tai yra, tik tada, kai situacija juos paliečia.
Apskritai pasaulyje mūsų labai daug kas nejaudina. Štai kad ir šiandien aplink mus esantis virusas. Viena moteris mažiausiai pusę metų man, nuolat besilankančiam ligoninėje, kartojo, kad jokio užkrato nėra, kad viskas – surežisuota, kol galiausiai pati susirgo kovidu ir paskambinusi paprašė manęs nueiti į reanimacijos skyrių ir suteikti ligonio patepimą sunkia šios ligos forma susirgusiam vyrui.
Norėtųsi, kad taptume jautrūs savo artimui, nelaukdami, kol nelaimė palies mus pačius, kada jau esame pasiryžę atiduoti viską, kad tik jį galėtume išgelbėti.
O į laukiančiuosius transplantacijos siūlyčiau pažiūrėti kaip į savo vaikus. Nes jei matysime juos kaip svetimus, tolimus, jie ir nerūpės. Bet jei pagalvosime, kad mano pritarimas donorystei padėtų išgelbėti kažkieno tėvelį, grąžinti į šeimą mamą, padovanotų gyvenimą vaikui, viskas atrodys kitaip.
Gal yra tekę bendrauti su žmonėmis, kuriuos kankintų abejonės dėl sutikimo paaukoti mirusio artimojo organus. Kokiais žodžiais galima būtų padrąsinti juos kilniam poelgiui?
Teko būti pakviestam į reanimaciją, kurioje gulintis žmogus buvo užpildęs Donoro kortelę, tačiau kai medikai klausė artimojo sutikimo dėl organų išėmimo donorystei, šis vis tiek abejojo.
Atsidūrus tokioje situacijoje sakau, kad didžiausia dovana, kurią galima padovanoti išeinančiam savo tėvui, vaikui, tai – gerbti jo valią ir ją pildyti, t.y., dovanoti gyvenimą kažkam kitkam, kaip pats mirusysis ir norėjo. Sakau: dabar Jums labai skauda dėl savo artimojo, bet negalite padaryti taip, kad visas pasaulis kentėtų dėl to, jog jūs netekote artimojo. Ir tame skausme kažkam suteikti viltį, padovanoti kažkam gyvenimą yra dieviška.
Stengiuosi rasti įvairių būdų, kad paneigčiau mitus, kad tik žmogus neužsisklęstų. Žinoma, maždaug 20 proc. žmonių nepavyksta perkalbėti. Ir negali jų smerkti – jie būna nelaimingi, dar nesusitaikę su netektimi. Tačiau, patikėkite, geros valios žmonių yra kur kas daugiau.
O jei artimieji žino, kad mirusysis nebuvo pareiškęs tokios valios – ar Jūsų žodis kažką lemia?
Visada verta kalbėti. Aš pasitelkiu ir mišių paslaptį, kad Kristus save atiduoda, tai ir mes save atiduodame kitiems. Ir tai paveikia. Pamenu mamą, kuri net ir didelį skausmą išgyvendama iškart sutiko, kad sūnaus organai būtų paaukoti transplantacijai, kitų žmonių išgelbėjimui. Jos net nereikėjo įkalbinėti. Ji tik kartojo: jei tik padės…
Mes esame dieviški, nes neatlygintinai atiduodame save tiems, kam to labai reikia. Tai – amžino gyvenimo dovana. Juk gyvenime galime klysti, pridaryti klaidų, bet gal įvykus nelaimei, incidentui, mūsų mirties akivaizdoje per mus bus išgelbėtas kažkoks žmogus – kartais ir tokia misija yra. Savęs dovanojimas uždengia mūsų nuodėmes ir padaro Dievo vaikais.
Yra daug dalykų, kurių negalime padaryti, jie – Dievo valioje. Tačiau jei padarysime tai, ką galime – gerbsime artimųjų sprendimą tapti donorais, patys tapsime donorais, užpildysime Donoro kortelę, pamatysime, kaip pasaulis pradės keistis.
Kokia Vatikano pozicija donorystės klausimu?
Katekizme sakoma, kad organų dovanojimas po mirties yra kilnus ir nepelningas veiksmas, kurį privalu skatinti kaip didžiadvasiškumo ir solidarumo ženklą. Jonas Paulius II yra labai aiškiai pažymėjęs, kad meilės, slypinčios troškime dovanoti po mirties organus, idėja vis plačiau pasireiškia visuomenėje, tapusioje pernelyg vartotojiška ir nejautria nesavanaudiškam davimui. O popiežius Pranciškus, kalbėdamas apie organų donorystę, pažymi, kad tai yra gebėjimas matyti pasaulį, ne tik save ir savo namus, o tai reiškia, numaldyti savo ego.
Ką pasakytumėte žmonėms, kurie laukia transplantacijų?
Neseniai bendravau su moterimi, kurios sveikata tokia, kad gydytojai rekomenduoja įsirašyti į Recipientų sąrašą ir laukti organo transplantacijos. Ji manęs klausė patarimo, kaip elgtis, nes baiminasi pačios operacijos, jos baigties. Atsakiau: ruoškitės ir melskitės už donorą, kuris jums dovanos širdį, ir melskitės už gydytojus, kad prie jų liestųsi Dievas.
Katekizme sakoma, kad organų dovanojimas po mirties yra kilnus ir nepelningas veiksmas.
Norėčiau, kad tie, kurie laukia, melstųsi ir pasitikėtų Dievu. O tie, kurie gyvena jau po transplantacijos, nepamirštų dėkingumo ir ypač tam žmogui, iš kurio gavo gyvenimo dovaną. Galiausiai melskimės už donoro artimuosius, kurie priėmė sprendimą paaukoti organus ar palaimino tokį išėjusiojo norą. Žodžiu, visada reikia būti dėkingu, nes šie geri darbai nėra savaime suprantami, tai yra dovana.
Kaip atrodo Jūsų budėjimas klinikose dabar, pandemijos laikotarpiu?
Klinikose būnu nuo 10 ryto iki 16 val., kartą per mėnesį budžiu savaitgaliais, būna, iškviečia naktį ligonio patepimą suteikti ar naujagimį pakrikštyti. Seniau, kai nebuvo pandemijos, man skambindavo artimieji, išvydę numerį prie intensyviosios terapijos skyriaus. Dabar artimieji negali lankyti ligonių, tai jiems žinią apie kapelioną perduoda medikai. Tada man skambina ir sako: žinau, kad mano artimasis norėtų, jog kunigas jį aplankytų. Kadangi artimieji nemato ligoninėse besigydančių giminaičių, iškvietimų dabar mažiau. Tačiau jų padaugėjo į kovidinius skyrius. O atėjęs pas vieną, aplankau ir kitus, paklausiu, ar norėtų ligonio patepimo. Žmonės pasiguodžia, kad bijo dėl ligos, dėl ateities ir liūdi negalintys pamatyti, išgirsti artimųjų. Dažnas sako, kad sirgti nėra tiek sunku, kiek būti izoliacijoje, atskirtam nuo artimųjų. Vienatvė jiems yra itin baisi. O juk kai žmogus jaučiasi niekam nereikalingas, jam labai sunku gyti. Tad stengiuosi skirti tiems žmonėms tiek laiko, kiek jiems norisi.
Ir kai vyresnis žmogus pasiguodžia seniai nematęs vaikų ar anūkų, pasiūlau paskambinti iš mano telefono su vaizdu, kad galėtų tokiu būdu pasimatyti. Palieku juos ramiai pakalbėti – žmonės labai džiaugiasi. Iš savo nedidukės klinikose gaunamos algos esu nupirkęs porą telefonų ir palikęs skyriuose – tiems atvejams, kad ligoniai galėtų susisiekti su artimaisiais. Jiems tai daug reiškia ir tai tikrai padeda sveikti.
Apie donorystę
Nacionalinis transplantacijos biuras prie SAM informuoja, kad kasmet Lietuvoje – VU Santaros klinikose ir LSMUL Kauno klinikose – atliekama apie pusantro šimto transplantacijų, kai operacijoms panaudojami mirusių žmonių organai ir audiniai. Tačiau recipientų sąrašas – keliskart ilgesnis. Daugiau nei 400 žmonių laukia širdies, inksto, kepenų, ragenų, plaučių ir kt. organų kompleksų persodinimo.
