Grožinė literatūra apie senolį kalba kaip apie tipišką dvasinį charizmatinį lyderį, kuriam pažadamas aklas klusnumas, nes jis kalba Šventosios Dvasios vardu.
Ignacijus Briančaninovas, patikimas dvasinio gyvenimo mokytojas, rūpinasi nurodyti tokio vadovavimo sąlygas, visų pirma cituodamas Kasijoną: „Gerai būti vadovaujamam išties išmintingų žmonių“, ir paaiškina: „Sumenkusi valia negali būti sėkmingai prikelta mokytojo, kurio valia taip pat sumenkusi ir kuris pats yra aistrų vergas.“ Jis dar kartą pabrėžia, šįkart cituodamas Simeoną Naująjį Teologą:
Jei nori atsižadėti pasaulio, neatsiduok nepatyrusiam mokytojui, nedaryk to vedamas aistrų, nes kyla pavojus vietoje evangelinio gyvenimo iš jo išmokti šėtonišką gyvenimą. Kadangi gerų mokytojų mokymas yra geras, o blogų – blogas.1
Akivaizdu, kad čia nerasime nieko panašaus į aklą mokinio priklausomybę.
Kad viskas būtų dar aiškiau, tėvas Pavelas Sysoevas, rusų kilmės dominikonas, mielai sutiko šia tema parašyti trumpą tekstą.
Senolis
Žodis senolis – staretz – atsirado rusų ortodoksų tradicijoje. Senolis – pripažintas dvasinis mokytojas, dažnai charizmatinis.
Senolis yra didžiulę išmintį sukaupęs vyras, dažnai patyręs nemažai sveikatos išbandymų, ne vieną dešimtmetį praleidęs gyvendamas vienumoje, atsiskyrėlis. Jis garsėja išskirtinėmis, Šventosios Dvasios teikiamomis dovanomis: gali gydyti ligas ir pranašauti, jis ypač apdovanotas gebėjimu duoti dvasinius patarimus einantiems vidinio gyvenimo keliais.
Senolių titulo jiems niekas nesuteikė, jie niekuomet taip savęs nevadina, tiesiog yra tikinčiųjų pripažinti dvasiniai autoritetai. Vadinasi, juos pripažįsta vox populi. Pasibaigus jų susikaupimo ar savanoriškai pasirinktos vienatvės laikui, jie priima lankytojus (yra atkeliaujančių iš labai toli), kurie atvyksta gauti jų palaiminimo ir ypač atverti savo širdį. Dauguma senolių, pasak viešosios nuomonės, geba pažinti apsilankiusiųjų širdies paslaptis, nors niekuomet nebuvo jų sutikę prieš tai.
Niekuomet tikrasis senolis nesakys: „Aš esu dvasingasis senolis, kuris tau ištars gyvenimo žodį.“ Tai būtų juokinga. Tik matydami jų gyvenimo šventumą, jų nuolankų klusnumą, herojišką romumą, valdžios atsisakymą, išskirtinį subtilumą suprantame, kad per juos Viešpats mums suteikia išskirtines dovanas.
Rusų kultūroje absoliutus mokinio klusnumas senoliui yra visiškai laisvas, tačiau dažniausiai labai esmingas. Tad senolis nėra tas pats kas dvasios tėvas, nes senolis akivaizdžiai reiškia daug daugiau. Štai dėl ko tikrieji senoliai labai retai sutinkami, jų neišvysime kiekvienam vienuolyne, – juk negalima įsakyti Dievo malonei. Iš mokinio paprastai reikalaujama visiškai atsižadėti savęs, dėl to būtina, kad senolis būtų absoliučiai laidus malonei.
Tikri ir netikri senoliai
Kaip Senajame Testamente minimi tikri ir netikri pranašai, taip yra tikri ir netikri senoliai. Rusų tradicija jiems net davė vardą mladostartchestvo, „jauni senoliai“: tai tie, kurie, nors ir neturi patirties, pašaukimo ir charizmos, vaidina senolius. Verta paklausyti griežtų didžiulį autoritetą rusų tradicijoje turinčio Ignacijaus Briančaninovo perspėjimų. Jo knygos garsiame XII skyriuje „Klusnumo gyvenimas pagal senolį“ jis perspėja saugotis netikrų senolių ir pabrėžia, kad „mūsų epochoje“2 dažnai daug išmintingiau klausyti patikrintų ir knygose surašytų patarimų, nei sekti netikrais mokytojais, kurie giriasi savo dvasingumu. Vienuolis daug daugiau augs paklusdamas regulai, vyresniajam ar įprastam mokymui, nei ieškodamas dvasingais besiskelbiančių senolių.
Senoliai, kurie sau priskiria šį vaidmenį, – skolinamės šį nelabai tinkamą terminą iš pasaulietinės kalbos, kad kaip galima geriau apibūdintume dalyką, kuris tėra liūdnas sielos vaidinimas, tiesiog apgailėtina komedija, – taigi senoliai, prisiimantys anų laikų šventųjų atsiskyrėlių vaidmenį, bet neturintys dvasinių dovanų, privalo suprasti, jog jų intencijos, jų žvilgsnis ir supratimas apie didingą monachizmo kūrinį – klusnumą – yra klaidingi.
Tegu jie supranta: jų mąstymo būdas, jų išmintis ir išmanymas tėra apakimas ir demoniška iliuzija, kuri nepraras progos išauginti tokių pačių vaisių tiems, kuriems vadovauja. Be to, jų perdėta pretenzija tik tam tikrą laiką liks nepastebėta nepatyrusio jų vadovaujamo pradedančiojo, jei tik šis turės bent kiek proto ir, vedamas nuoširdaus troškimo būti išganytas, domėsis šventais raštais…
Baisu, kai iš puikybės ir savo paties iniciatyva prisiimame priedermes, kurias vykdyti galime tik gavę Šventosios Dvasios mandatą ir jos padedami. Baisu, kai prisistatoma Šventosios Dvasios šaltiniu, nors ryšiai su šėtonu dar nenutraukti ir tas šaltinis yra jo užkrėstas. Tokia komedija ir veidmainystė yra siaubinga. Tai pražūtinga ir jam pačiam, ir artimui. Tai yra nusikaltimas ir piktžodžiavimas prieš Dievą.3
Sunku rasti stipresnių žodžių viskam įvardinti. Įgaliojimas iš Šventosios Dvasios, apie kurį kalbama, labai aiškiai skiria senolį kaip charizmą turintį žmogų. Tokia charizma retai sutinkama, todėl Ignacijus Briančaninovas tęsia:
Privalome pripažinti, kad nesame pajėgūs paveldėti Tėvų praktikų – nei jų integralumo, nei įvairovės. Tačiau tai jau didžiulis Dievo palaiminimas ir laimė, kad galime maitintis trupiniais, krentančiais nuo Tėvų stalo. Šie trupiniai nėra pats sočiausias valgis, ir nors jie nepanaikina frustracijos ir alkio pojūčio, bet gali mus apsaugoti nuo dvasinės mirties.4
Tolesniuose skyriuose nagrinėsime senųjų laikų išminčių mokymą, kuris turi mus vesti įprastu metu, kai Dievas nepašaukia senolio.
Tik matydami jų gyvenimo šventumą, jų nuolankų klusnumą, herojišką romumą, valdžios atsisakymą, išskirtinį subtilumą suprantame, kad per juos Viešpats mums suteikia išskirtines dovanas.
Šventoji Dvasia yra vienintelė charizmų Šeimininkė. Šios iškyla, kad sustiprintų mūsų tikėjimą ir nušviestų mūsų dvejones, tačiau nepriklauso nuo mūsų galios. Šventoji Dvasia mūsų niekuomet nepalieka vienų, nes ji veikia per įprastas, institucines priemones, kurios buvo tiesiogiai duotos Dievo (Šventasis Raštas, kunigystė ir visa kita), arba per Bažnyčios Tradiciją (didžiulis dvasinių tradicijų turtas, šventųjų mokymai, vienuolinių ordinų regulos ir t. t.). Visos šios priemonės yra įvairios, turtingos, išlaiko pusiausvyrą. Jos viena kitą papildo ir nušviečia. Vyresniajam pareigos suteikiamos per rinkimus ar nominaciją, tokiu būdu jam suteikiamas vadinamasis malonės būvis, tai yra, Dievas suteikia malonę, kad šis galėtų vykdyti patikėtą misiją. Tai specifinė malonė, tačiau galėtume ją vertinti kaip įprastą, siekdami pabrėžti skirtumą tarp jos ir išskirtinės charizmos malonės. Vyresniajam gauta malonė padės tarnauti bendruomenei nepaisant jo paties ribotumo ir silpnybių, padės pristatyti mokymą, kurį pirmiausia pats praktikuos, ir nesikliauti savo išmintimi bei dvasinėmis dovanomis.
Kartkarčiais Viešpats vienoje ar kitoje bendruomenėje pašaukia tokias asmenybes kaip tėvas Pijus, Kotryna Sienietė, Ignacijus Briančaninovas, Serafimas Sarovietis. Kartais, susiklosčius išskirtinėms aplinkybėms, jis gali suteikti vienam ar kitam nuodėmklausiui šviesos duoti patarimą, tačiau įprastomis aplinkybėmis leis jam pačiam priimti sprendimus: brolis netampa tėvu Pijumi tik dėl to, kad yra paskirtas kapucinų vienuolyno prioru. Priešingai – tai ir yra esmė – Kotryna Sienietė, be abejo, nebūtų galėjus tapti dominikonių vienuolyno priore: pernelyg didi, pernelyg nesilaikanti nustatytų normų, pernelyg esanti savimi, jai trūko būtino diskretiškumo. Jei apsižvalgytume arčiau mūsų laikų, panašiai nutiko ir Karoliui de Fuko: abatas Huvelinas ne kartą sakė, kad jam neskirta būti įkūrėju. Greta jo matome Jėzaus Agnietę (Agnes de Langeac), Kotryną de Riči: vardijame mistikus ir išskirtinius genijus, vykdančius Dievo valią. Ir tokia konjunkcija yra daug nuostabiau net už charizmą.
Tikinčiojo ryšiai su institucija ir charizma nėra tokie patys. Turiu paklusti savo vyresniajam, bet niekas neprivalo eiti pas tėvą Pijų. Tačiau galiu tėvui Pijui patikėti savo asmenines paslaptis, kurių mano vyresnysis neturi jokios teisės žinoti. Mano vyresnysis mane lydės kasdienio ir įprasto gyvenimo šventumo keliu, bet dėl išskirtinai svarbių sprendimų eisiu pas senolį. Iš jo išgirsiu patarimą, bet niekada – nurodymo. O iš savo vyresniojo privalau priimti nurodymą, objektyviai pagrįstą Regula, Tradicija ir Bažnyčios mokymu.
Yra labai gerų vyresniųjų ir šventų vyresniųjų, tačiau jie nepretenduoja būti Arso klebonu ar Antoninu iš Florencijos. Jie yra paskirti arba išrinkti, tačiau toks sprendimas jiems nesuteikia senolio sukaupto dvasinio patyrimo. Jei jie įgis tokią patirtį, tai bus didžiulis palaiminimas bendruomenei, bet nėra jokios dvejonės, jog jie paskutiniai taip save įvardys. Apie jaunus vyresniuosius, kurie bandytų vaidinti senolius, reikia pasakyti, kad jie labai rizikuoja būti tik mladostartchestvo, „jauni senoliai“.
Tėvas Pavelas Sysoevas – čia baigiasi jo pasidalinimas – mus grąžina prie pusiausvyros išlaikymo ir abipusio charizmos ir institucijos palaikymo. Nei atskiriama, nei sumaišoma.
Tinkamas palydėjimas
Reikia teisingai įvertinti lydėjimo praktikos koncepciją – ji gali būti suprantama dviem būdais. Pirmas būdas, – kad vadovas komunikuoja su Dievu ir gavęs jo žodį perduoda vadovaujamajam asmeniui. Ši schema linijinė. Vadinasi, vadovas tarpininkauja palaikant ryšius ir priimant sprendimus. Jis yra kaip ekranas. Tarsi lydimasis asmuo, norėdamas išgirsti Dievo valią, turėtų bėgti pas vadovą, kuris prisiimtų pareigą perduoti prašymus ir atsakymus. Tiesą sakant, kadangi vadovas nėra visiškai skaidrus, jis nemažai perduoda ir savęs paties. Tai nėra blogai savaime, bėda, kad visa tai paskelbiama dieviška, nors tame įsimaišę nemažai žmogiškumo. Tokia schema nėra palanki palaikyti tarpusavio ryšį tarp lydimo asmens ir Dievo, bet kuria palankią dirvą pavojingam piktnaudžiavimui. Pačiais sunkiausiais atvejais vadovas tampa absoliučiu ekranu ir, naudodamasis dvasinėmis formulėmis, viską suveda į save, kartais net iki seksualinio piktnaudžiavimo.
Pagal antrąją koncepciją, užmezgamas trikampis ryšys, bet jis nėra simetriškas. Privilegijuotas ryšys yra tarp Dievo ir lydimojo. Palydėtojas, kuris nemano esąs vadovas, laikosi nuošaliai, kaip sutuoktinio bičiulis, pasak šv. Jono Krikštytojo: „Kas turi sužadėtinę, tas sužadėtinis, o sužadėtinio bičiulis, kuris šalia stovi ir girdi, džiaugte džiaugiasi jaunikio balsu. Šiam mano džiaugsmui dabar jau nieko netrūksta. Jam skirta augti, o man – mažėti“ (Jn 3, 29-30). Palydėtojas palaiko santykį su Dievu savo dvasinio gyvenimo dėka. Šis gyvenimas teikia patirties, leidžiančios palydėtojui padėti lydimam asmeniui, kuris dar dvejodamas eina šiuo keliu. Jis palaiko ryšį su lydimu asmeniu, bet pats nėra ekranas. Jo misija nėra duoti nurodymus, bet padrąsinti, kai kelias atrodo neaiškus ir duobėtas, patvirtinti lydimojo intuicijas, kai šis nelabai drįsta jomis tikėti, ir nuraminti, jei šis jaučiasi truputį sutrikęs.
Visas šių dviejų pozicijų skirtumas nusakytas mažoje, suskliaustoje pastraipoje:
Gali nutikti, kad geras žmogus, vedamas pačių geriausių intencijų pasaulyje, gali padaryti išties labai daug blogo. Taip nutinka visuomet, jei sumaišomi prioritetai. Prioritetas vienintelis – asmuo, vienaip ar kitaip pasitikintis manimi, turi tapti vis laisvesnis. Kad jo meilė Dievui taptų laisvesnė, kad jis klausytų balso Šventosios Dvasios, kuri kreipiasi į jį (bet ne į mane).5
„Bet ne į mane“ – tai raktas suprasti antrąjį požiūrį, pasak kurio, palydėtojas neabejoja, kad Šventoji Dvasia, Jėzaus Dvasia, visų pirma kreipiasi į lydimąjį asmenį ir tik paskui į lydintįjį, kuris savo patirties dėka padeda pastarajam susivokti, bet pats nėra jos transformuotas į ekrano funkciją atliekantį tarpininką.
Sielos vadovo pagundos
Savaime aišku, kad abu požiūriai nėra griežtai atkirsti vienas nuo kito, kad turi ir bendrų aspektų. Jų pažinimas gali padėti kiekvienam ištirti, ar jo praktikuojamas veikimo būdas leidžia sielai laisvai augti puoselėjant ryšį su Dievu, ar padeda veikti Šventajai Dvasiai ir palieka jai visą erdvę ir iniciatyvą. Ne viena didesnė ar mažesnė pagunda gresia tam, kuris įsivaizduoja esantis vadovas.
Efektyvumas
Bėda, kad sutikęs [į mane besikreipiantį asmenį] noriu būti efektyvus. Noriu kaip galima greičiau sutvarkyti jo problemą, nes esu problemas sprendžiantis žmogus. Man tai ilgai netrunka. Tačiau puikiai žinome, kad Šventajai Dvasiai kartais reikia daugiau laiko ir kaip tik autentiško dvasinio gyvenimo augimas užtrunka ar bent niekad nepasiduoda iš anksto suplanuotam augimo ritmui. Ne visuomet turiu labai reikalingos kantrybės. Baiminuosi, kad mane blogai vertins, nes neišsprendžiau problemos.
Tuomet kyla didžiulė pagunda su savo gremėzdiškais batais įsiskverbti į man atsiveriančią sąžinę ir pačiam spręsti problemą, ypač kai suprantu, ką reikia daryti. Juk taip būtų paprasta jį priversti atlikti vieną ar kitą veiksmą, ir tik dėl jo paties gėrio! Manau, kad tobuliausiai funkcionuojantis demoniškas mechanizmas grindžiamas skuba: tu gali pasiekti savo tikslą daug greičiau, jei tik gebėsi susitvarkyti su priemonėmis…6
Vadovas-pranašas
Vadovas-pranašas paprastai elgiasi lyg orakulas, perduodantis dievišką žodį, ir jam niekas negali prieštarauti. Vienas tėvas dominikonas teisingai pastebėjo:
Negaliu pamiršti, kaip prasidėjus Bažnyčios atsinaujinimo judėjimui buvo įprasta sakyti: „Šventoji Dvasia man sako, kad…“ arba „tau sako, kad…“ Kartą vienas mano brolis dominikonas man pasakė: „Sakyk „aš“ vietoje „Šventoji Dvasia“, – ir tuomet staiga supratau, kaip asmeninės valdžios troškimas gali slėptis už tokių kreipinių, galinčių išgąsdinti dar nesuformuotas dvasias… Trumpai tariant, visiškai netikiu, kad kam nors patikėtas „Didžiulis Dievo planas“, tačiau tikiu, kad užkalbėjimas Dievo vardu yra triukas, leidžiantis tam tikriems asmenims savo asmeninius troškimus pateikti kaip Dievo, taip suteikiant jiems daug daugiau svarbos.7
Neneigiame, kad Šventoji Dvasia gali pagelbėti dvasiniam patarėjui. Tačiau ši pagalba teikiama ne bendraujant tiesiogiai, patarėjas negauna žinių, kurias perduotų kaip garsiakalbis. Pagalba teikiama patarėjo mąstymui ir šis tiesiogiai to nesuvokia (nevyksta tiesioginė percepcija).
Dar subtilesnė už „Viešpats tau sako, kad…“ yra kita formuluotė: „melsdamasis gavau, kad Viešpats tau sako arba tavęs prašo…“, bet ji ne mažiau diktatoriška. Vienas asmuo kartkarčiais lankydavosi viešose vienos naujos bendruomenės pamaldose. Vieną vakarą prie jo priėjo žmogus iš bendruomenės ir pasakė: „Melsdamiesi gavome, kad Viešpats tave šaukia stoti į mūsų bendruomenę.“ Asmuo spruko lauk, bet kitas galėjo susižavėti savo išrinktumu.
Klystume baimindamiesi, kad pagarbus požiūris į kito intymumą veda į drungną dvasingumą. Šiame laiške, parašytame pasauliečio, kuris buvo didis dvasinis vadovas net tarp karmeličių, absoliuti pagarba kito asmens laisvei visiškai netrukdo pristatyti iškilų kelią.
Mano stilius visuomet buvo ir tebėra sieloms nerekomenduoti nieko, ką jos atmestų, todėl laukiu, kol malonė joms suteiks priešingą polinkį. Iki to meto palieku jas laisvas ir nenoriu jų versti. Jei ir toliau negalite atverti širdies N., neverskite savęs. Tiesą sakant, pagalvojau, jog taip jis galėjo jums padėti tobulėti, manau, kad tam jis turėjo reikiamų gebėjimų, malonės, meilės. Galiu užtikrinti, jei norėtumėte likti nežinomas kūriniams arba gyventi mirtyje ir atitolęs nuo visko, niekuomet nebuvo tam tinkamesnio žmogaus, jis veda sielas taip, kad jos užmirštų, kas esančios ar ką daro, kad būtų pašalinta bet kokia atrama, kuri galėtų suteikti galimybę remtis savimi. Jis man parašė, kad neradęs visiško jūsų sielos atvirumo jis taip pat neįsipareigojo jums tarnauti, laukdamas, kad Dievas jums duos vienam ir kitam tokiai bendrystei būtiną dispoziciją.8
Ponas de Bernieres’as Louvigny atpažino į jį besikreipiančio ir dvasinio patarimo prašančio asmens sielą, pašauktą į didingą ir slaptą visiško atsidavimo kelią. Jis jam pasiūlė reiklų palydėjimo kelią, tačiau nei jis, nei tėvas N. nenorėjo jo spausti, vienas ir kitas laukė, kad Dievo malonė nurodytų kelią. Voliuntaristinis atsižadėjimas būtų buvęs visiškai priešingas jų abiejų pasirinktam vedimui, nes tai būtų skatinę sielą remtis savo pačios valia, vadinasi, savimi, ir vadovo metodu. Net pradinis impulsas nekyla iš jų, bet iš sielos: „Jei norėtumėte…“ Ar tame troškime skamba Dievo balsas? Jie taip mano, bet laukia, kad pati siela išgirstų ir tik tuomet nurodo kelią.
Išnašos:
1. Briantchaninov I., Introduction à la tradition ascétique de l‘Eglise d’Orient, Paris: Editions Présence, 1978, p. 63.
2. Nors jis pats rašė epochoje (1861 m.), kai Optina vienuolyne gyveno senoliai, kurių vardai žinomi iki šiol.
3. Ibid., p 64–65.
4. Ibid., p. 67.
5. Candiard A., op. cit.
6. Ibid.
7. Dėl diskretiškumo citata buvo truputį sutrumpinta.
8. Lettre 45 (1653 09 04), in: Les Œuvres spirituelles de Monsieur de Bernières Louvigny, ou conduite assurée pour ceux qui tendent à la perfection. Seconde partie contenante les lettres qui font voir la pratique des maximes, Paris: Charles Robustel, rue Saint-Jacques au Palmier, 1690, p. 122–123.
Dysmas de Lassus knygos „Vienuolinio gyvenimo pavojai ir nukrypimai“ ištraukos
Knygą galima įsigyti internetu: „Magnificat“ leidiniai arba katalikiškuose knygynuose.
