Vargas jums, Įstatymo mokytojai! Jūs pasisavinote pažinimo raktą, bet patys nėjote ir norintiems įeiti kliudėte (Lk 11, 52).
Dar 2008 metais Benediktas XVI, lankydamasis Niujorko šv. Patriko katedroje nebe pirmą ir ne paskutinį kartą pripažino ir atsiprašė už dvasininkų nusikaltimus. Žvelgdamas į nuostabius vitražus, pro kuriuos per visą katedrą sklaidėsi nuostabios spalvos, sakė, kad šią tikėjimo šviesą „gali susilpninti rutina, o Bažnyčios spindesį nustelbti jos narių nuodėmės ir silpnybės. Šis šešėlis atsiranda ir iš kliūčių, su kuriomis susiduriama visuomenėje, kuri kartais, regis, pamiršta Dievą ir susierzina dėl elementariausių krikščioniškosios moralės reikalavimų.“ Šie žodžiai po 15 metų neprarado savo aktualumo.
Malda, dvasinis gyvenimas kartais gali atrodyti beprasmiai, dvasininkų sunkios nuodėmės skaudina ir papiktina, visuomenė niršta dėl ginamos tiesos apie žmogaus vertę, lytiškumą, santuoką, gyvybę.
Kaip tokioje realybėje, klausia popiežius Benediktas, įžvelgti Dvasios šviesą, prisikėlusio Viešpaties spindesį ir nepasiduoti kasdien viliojančiam nusivylimui ir pesimizmui dėl ateities?
Laikytis tikėjimo į Kristų Bažnyčioje ir nepaliauti šauktis Šventosios Dvasios, kuri nuo pat pasaulio pradžios atnaujina Žemės veidą ir veda viską ir kiekvieną link būties pilnatvės, tobulos vienybės su Dievu, gimdo ir palaiko viltį. Galime judėti pirmyn, jei kartu žvelgsime į Kristų!
Kiekvienas žodis svarbus. Kartu į Kristų. Ir kitas svarbus aspektas – bus tiek vienybės ir vilties Bažnyčioje, kiek jos bus manyje. Popiežius sakė: „Jei norime būti tikra vienybės jėga, įsipareigokime pirmieji siekti vidinio susitaikymo per atgailą! Atleiskime už patirtas skriaudas ir gesinkime visus pykčio ir nesantaikos jausmus!“
Tad šiandien ypatingai prašykime Lietuvos kankinių, kurių buvo tiek daug, užtarimo, kad mūsų parapijose, bendruomenėse gebėtume susiburti ir kartu žvelgti į Kristų, kartu šauktis Šventosios Dvasios, kartu pripažinti klaidas, jas išpažinti ir atitaisyti. Tik taip mūsų saujelė tikinčiųjų išliks vilties spinduliu baimės, nesantaikos ir liūdesio apimtai mūsų visuomenei ir pasauliui.
Ištrauka iš kunigo Valdemaro Širvinski homilijos
