Spalio 26 d. gyvoji Lietuva važiuoja į Vilnių. Kaip į Laimės žiburį, iš visų pusių urzgiant pamėklėms. Dar vienas bandymas neprarasti savo namų ir nepavirsti į akmenis.
Ir kaip visada, kai kas nors ką nors pabando – pilni komentarai inkštimo. Jie žino, kad blogai, bet labai nori, kad taip ir būtų, nes nebebus pasaulio teisuoliais.
Ateina dešimt – išsityčioja, kada tūkstantis – sudaro komisiją ir ima derėtis. Ateitų dešimt tūkstančių – viskas pradėtų keistis. Ar ir dėl savo namų apmokestinimo patylėsim?
Ar išdrįsit? Geriau tegu kiti? Bet ir kiti – blogai! Labai blogai!
Ir piršto nepakrutins, ir nei cento nepaaukos, bet bus visada teisūs. Ir nusiraminę užknarks, išmaukę ketvirtą alaus.
O vakare vėl sulinguos galvos – reikia kažką daryti! Būtų gerai, kad nebūtų blogai! Bet kas iš to? Ar kas pasikeis? Vis tiek mes nieko nepakeisim! Mes juodi ir mažiukai!
Ir toliau (džiaugsmingai): Jūs Viską Darot Ne Taip Kaip Reikia! Ir juk lietus! Ne tie, ne taip, ne tada ir ne ten pakvietė! Ir ne taip parašėt!
Ir užpernai jie kažką ne taip padarė ar pasakė! Kad tik nereikėtų užpakalio nuo sofos pakelti!
Nors pakaktų bent vieno bakstelėjimo pasidalinimui ar bent pritarimui, bet juk nepalaikinsit, nes dar skyriaus viršininkas pamatys!
Jei ateis mažai – ak, kokia bus laimė ir delnų trynimas! Argi mes nesakėm, kad jums nieko neišeis! Ir kaip ryžtingai atsistoja Auka ir prabyla išdidžiu vergo balsu!
Mes patys nieko negalim, nieko nedarysim ir kitiems nieko neleisim! Ir kiek pateiks prisirankiotų citatų ir Youtube nuorodų!
