Spalio 22 d., Bažnyčiai švenčiant Misijų sekmadienį, vyskupų sinodo dalyviai buvo kardinolo Luis Antonio Tagle pakviesti į Evangelizacijos dikasterijos organizuojamą Misijų sekmadienio paminėjimą. Šios dikasterijos vadovas yra Romos vyskupas – popiežius, o iš Filipinų kilęs kard. L. A. Tagle yra už misijas ir jaunas Bažnyčias atsakingo skyriaus vadovas.
Besirenkančius svečius prie įėjimo pasveikino pats kardinolas L. A. Tagle ir pakvietė į Popiežiškojo Urbono universiteto terasą. Universitetas įsikūręs netoli Vatikano, tačiau ant aukštos kalvos, nuo kurios Šv. Petro Bazilika ir aikštė puikiausiai matosi. Gerų nuotraukų mėgėjai tuoj pat puolė fotografuoti, o pakilią nuotaiką padėjo kurti nuotaikingą muziką atliekanti grupė.
Kardinolas padėkojo JAV Popiežiškajai misijų draugijai, kuri maloniai sutiko finansuoti susitikimą, padėkojo Popiežiškajam Urbono universitetui už galimybę surengti šventę universiteto erdvėse, Popiežiškajai kolegijai „Mater Ecclesiae“ ir kitiems organizatoriams. Kardinolas priminė popiežiaus mintis iš laiško misijų sekmadieniui apie degančias širdis ir į misiją skubančias kojas.
Popiežiškojo Urbono universiteto studentai išsiskiria savo uniformomis, kurios panašios į monsinjorišką aprangą, tačiau turi penkias raudonas sagas, simbolizuojančias penkis žemynus, kuriuose Bažnyčia vykdo misijas. Universiteto specifika – misiologija, todėl jame daug studentų iš misijų kraštų, kuriuose nėra galimybės siekti aukštojo teologijos mokslo.
Vakaro dalyviai sulaikę kvapą klausėsi studento iš Etiopijos liudijimo. Etiopijoje ženkli gyventojų dalis yra musulmonai, todėl tarp krikščionių ir musulmonų kartais įsiplieskia konfliktai. Jaunuolis pats buvo matęs, kaip yra nužudomas žmogus tik dėl to, kad yra krikščionis.
Studentas užaugo katalikiškoje šeimoje. Į jo parapiją kunigas atvykdavo kartą per mėnesį arba dar rečiau. Šeimai būdavo didžiulė šventė tuomet, kai sekmadienį galėdavo švęsti krikščioniškai, t. y. dalyvauti šv. Mišiose, bet tokių sekmadienių nedažnai pasitaikydavo. Tuomet jaunuolio širdyje kilo noras tapti kunigu ir suteikti žmonėms dažną krikščioniško sekmadienio šventę.
Baigęs mokyklą, kuria rūpinosi pranciškonai, studijas jis tęsė kunigų seminarijoje, tačiau po kelių metų ją paliko suabejojęs savo pašaukimu. Nutraukęs mokslą jis dirbo įvairius darbus, bet nenutraukė ryšio su Bažnyčia.
Jo vyskupas buvo pakviestas į Somalį dalyvauti naujos bažnyčios dedikavimo iškilmėse. Vyskupas pasivadino ir jį vykti kartu. Į šventę susirinko daug žmonių, kurie pėsčiomis keliavo net keletą dienų.
Šventės įkarštyje pasirodė ginkluoti musulmonai ir ėmė šaudyti į besimeldžiančius žmones, o bažnyčios pastatą padegė.
Šventės įkarštyje pasirodė ginkluoti musulmonai ir ėmė šaudyti į besimeldžiančius žmones, o bažnyčios pastatą padegė. Buvo nemažai žuvusiųjų. Ši baisi patirtis paskatino jaunuolį galutinai apsispręsti ir grįžti į kunigų seminariją. Dabar šis dvasininkas gilina savo žinias popiežiškajame universitete ir nori grįžti į savo kraštą skelbti žmonėms Gerąją Naujieną. Didelė tragedija, bet ir per tai pasireiškusi didžiulė Dievo malonė lydi šio pašauktojo žingsnius.
Universiteto studentai pristatė trumpą pačių sukurtą filmą apie studentų – būsimųjų misionierių gyvenimą. Šventę paįvairino muzikinė programa, kurią atliko Urbono universiteto studentų choras, kolegijos „Mater Ecclesia“ seserų vienuolių choras ir kitos muzikinės grupės. Vakaro metu buvo galimybė sutikti daug jaunų žmonių, atvykusių iš misijų kraštų į Romą semtis tikėjimo ir mokslo. Tebus tai didesnei Viešpaties garbei!
