Filadelfijos (JAV) arkivyskupas emeritas Charlesas Chaputas (Čarlzas Čeputas) OFMCap parašė keletą trumpų pamąstymų, skirtų Sinodo apie sinodiškumą dalyviams, ir pažymėjo, kad didžiausios Bažnyčios problemos šiandien susijusios ne su struktūromis, bet su klausimu, „kas iš tikrųjų yra žmogus”, rašo CNA.
Straipsnyje, paskelbtame spalio 6 d. žurnale „First Things”, prelatas atsakė į klausimą, ką jis pasakytų sinodo delegatams, jei pats ten būtų.
Buvęs Denverio arkivyskupas 450 dalyvių pabrėžė, kad „sunkiausios problemos, su kuriomis šiandien susiduria Bažnyčia, nėra bažnytinės struktūros ir proceso klausimai. Jos glaudžiai susijusios su 8 psalme ir klausimu, kas ir koks iš tikrųjų yra žmogus. Ar žmonės turi sukurtą prigimtį? Ar mūsų kūnai yra tik vienkartiniai mūsų apetitų ir valios įrankiai?”
Prelatas perspėjo, kad „sinodas, kuris ignoruotų šiuos klausimus, pajungtų krikščioniškąjį tikėjimą dviprasmiškiems socialiniams mokslams ir „paradigmų pokyčiams”, nukreiptiems nuo Bažnyčios išganomosios, antgamtinės misijos, ir negalėtų pasitarnauti nei jos poreikiams, nei jos Viešpačiui”.
„Mažų mažiausiai sinodiškumas neturi dar labiau skaldyti savo tikinčiųjų vidinės sumaišties ir didelio išorinio spaudimo metu”, – pažymėjo jis.
Mažų mažiausiai sinodiškumas neturi dar labiau skaldyti savo tikinčiųjų vidinės sumaišties ir didelio išorinio spaudimo metu.
Savo apmąstymuose amerikiečių prelatas taip pat priminė delegatams, kad visas jų darbas turi būti sutelktas į „ištikimybę Jėzui Kristui, Bažnyčiai ir Šventajam Tėvui – tokia prioritetine tvarka”.
„Ištikimybė Jėzui Kristui reiškia paklusnumą jo liudijimui ir žodžiui. Ištikimybė Bažnyčiai reiškia nuoširdžią paramą jos mokymui. Ištikimybė Šventajam Tėvui reiškia, kad visose jūsų sinodinėse diskusijose reikia kalbėti tiesą meilėje vieni kitiems ir Jam (Ef 4, 11-16)“, – rašė dvasininkas, anksčiau dalyvavęs trijuose sinoduose.
„Krikščioniui, – sakė jis, – negali būti tikros meilės, nepagrįstos Dievo žodžio tiesa, užrašyta Naujajame Testamente ir Bažnyčios išsaugota per amžius.”
Pažymėjęs, kad kiekvienas sinodas patiria „vidinį spaudimą siekiant kartais nenaudingų ir iš anksto numatytų tikslų”, jis sakė delegatams: „Bažnyčia priklauso Jėzui Kristui, ji pirmiausia yra Jo Bažnyčia”, o tikintieji yra Bažnyčios vaikai, „o ne jos architektai”.
Kalbėdamas apie susirinkimo Romoje temą „Dėl sinodinės Bažnyčios: bendrystė, dalyvavimas ir misija”, arkivyskupas emeritas paaiškino, kad „bendrystė” yra ne bendros nuomonės, bet bendros ištikimybės priimtai tiesai dalykas”.
„Dalyvavimas” – tai užduotis palenkti savo valią šiai tiesai. O „misija” – tai mūsų Viešpaties Didžiojo pavedimo (Mt 28, 16-20) vykdymas: ne tik būti raugu pasaulyje, nors tai ir labai svarbu, bet ir daryti mokiniais visų tautų žmones”, – rašė C. Chaputas.
Savo apmąstymuose arkivyskupas emeritas pažymėjo, kad Bažnyčia ragina tikinčiuosius įsišaknyti bendrystės jausmą Viešpatyje ir nepasiduoti pasaulio klaidoms, kurios iš bet kokių santykių pašalina Dievą.
Jis pabrėžė, kad Bažnyčios prisitaikymas prie pasaulio „niekada nepasiteisino. Tai nepasiteisino Europoje. Jis neveikia ir mano šalyje. Neveiks ir Kinijoje. Bažnyčia pagaliau yra atsivertimas”.
„Jėzus buvo nukryžiuotas būtent dėl to, kad neprisitaikė ir neprisiderino, bet liudijo savo Tėvą”, – sakė C. Chaputas, pažymėdamas, kad „lydėdamas mokinius kelyje į Emausą jis nukreipė juos į Raštus ir tiesą… ir tik tada jie jį atpažino”.
„Tegul Dievas suteikia jums išminties ir drąsos ištikimai jam tarnauti dirbant sinode”, – užbaigė prelatas.
