Kartais būtų įdomu taip paimti ir pakratyti žmonių kišenes. Pavyzdžiui, moterų rankinukus. Ką ten rastumėte? Ko gero, pas moteris rastumėm lūpų dažų, piniginių, šukų, veidrodėlių, pas ką nors ir rožinį.
Jo nereikia gėdytis, nes didieji pasaulio žmonės ypatingai vertino rožinį.
Štai kompozitorius Jozefas Haidnas pasakodavo, kad kai pasidarydavo sunku kurti, išsitraukdavo rožinio vėrinį ir kalbėdavo jį. Ir po rožinio taip imdavo lietis jo mąstysenoje gaidos, kad vos spėdavo jas užrašyti. Todėl jis sakydavo: už visa tai, ką man pavyko sukurti aš dėkingas Marijai, dėkingas Rožinio maldai.
Arba kitas kompozitorius Kristofas Gliukas atvirai prisipažįsta: kai žmonės nepaprastai žavisi mano kūriniu, aš, nuo vaikystės rožinio mylėtojas, drąsiai atsakau: Marija bus tai įkvėpusį, ji paskatino šitai sukurti.
Pavyzdžiui, didelis vokiečių valstybės veikėjas Wiedhortas nuolatos visose švarko kišenėse turėjo rožinio vėrinį. Ir kai ko nors laukdavo, kur nors reikėdavo būti be darbo, važiuodavo – visada kalbėdavo šią maldą. Bendradarbiai kartą sugalvojo iškrėsti jam pokštą. Jo švarkas kabėjo ant kėdės, tai jie išėmė iš abiejų jo švarko kišenių rožinį – ir kai šis užsidėjo švarką, staiga jo klausia: na, jūs sakote, kad niekad nesiskiriate su rožiniu, parodykit mums jį. Jis kiša ranką į vieną kišenę – nėr, į kitą – nėr. Jie visi pradėjo juoktis, o jis išsitraukė rožinį iš kelnių kišenės.
Visi, turbūt, žinot šventąjį Joną Bosko, tą garsųjį pasaulio jaunimo apaštalą. Prancūzijos premjero brolis markizas Roberto, susižavėjęs jo veikla, klausė, kam tiek daug laiko gaištate su tomis penkiasdešimt Sveika, Marija? Juk per tą laiką jaunimui daug daugiau dar padarytumėte ar ką pasakytumėte. Ir štai ką atsakė šventasis Jonas: Rožinis – tai mano pagrindinis ginklas, mano atrama. Jeigu nekalbėčiau rožinio, nieko negalėčiau padaryti.
Visi žinome, kad Jėzaus žaizdų nešiotojas Žemėje tėvas Pijus taipogi rožinį vadino savo ginklu. Prieš mirtį prašė paduoti tą ginklą ir atsisveikindamas su šiuo pasauliu sakė: visada kalbėkite rožinį.
Kartą Motinos Teresės paklausė, kiek rožinių per dienas sukalbate – neskaičiuoju, kada tik laiko turiu vis kalbu. Dabar labai garsi pasaulyje pasidarė Vilniuje gyvenusi šventoji Faustina Kovalska, paskelbusi dieviškąjį gailestingumą, o ji, pasakojama, net lietaus išprašydavo kalbėdama rožinį. Su šia malda viską galiu. Tai buvo jos mėgstamas posakis.
Ir kiek Marija yra padėjusi visokiose sunkumuose. Pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo metais, kai tiroliečiai austrai apkasuose būdavo sprogstamomis granatomis ir šrapneliais tiesiog kaip lietumi apšaudomi. Ir štai vienas kareivis vis garsiau kalba rožinį. Kiti sako: matai, kad nieko nepadeda – liaukis, o jis vis tiek meldžiasi. Tada ima ant jo šaukti: mes išmesime tave iš apkasų ir pakliūsi į kulkų lietų, ir galas tau, jeigu nenustosi. Jį išmeta ir kaip tik išmeta iš apkaso – nuaidi baisus sprogimas. Mat į jų apkasą pataikė bomba. Visi kareiviai ištaškyti – tik tas, kuris išmestas iš apkaso lieka gyvas. Greta esančiame apkase kareivis girdėjo pokalbį, matė išmetant aną karį ir buvo įvykio liudininkas. Jis šitai papasakojo Peteriui Šatui – savo dvasios tėvui. Paskui susijaudinęs atliko išpažintį, o P. Šatas, vėliau tapęs Tyro vyskupu, aprašė tai Tiro vyskupijos Vokietijoje laikraštyje.
Ir mes kartais visi dejuojame per mažai jaučiantys Marijos pagalbos. Žinokime, kad kartais net tada, kai nieko nesitiki – ji padeda. Štai visi dabar žinome apie Airiją. Daugybė lietuvių išvažiavę ten dirba, bet mažai kas žino, kad Airija – vienas katalikiškiausių kraštų. Štai yra išvykusi dirbti mano buvusi auklėtinė iš Eucharistijos bičiulių. Jos vaikai lanko Airijoje mokyklas ir ką pastebi, kad visose mokyklos – ne tik katalikiškose – visiems privaloma tikybos pamoka. Ne taip kaip pas mus, kas nori, pasirenka. Ne, ten privaloma, ir visose mokyklose prieš pamokas ir po jų yra malda.
Visi grįžkime prie pirmojo nepriklausomos Airijos prezidento Douglas Hyde. Jis buvo komunistas ir tapus prezidentu jį užklupo nepaprasti rūpesčiai. Kartą Londone, susirūpinęs, užeina į vieną bažnyčią, atsisėdo suole. Ir žiūri verkdama į bažnyčią įėjo viena mergaitė – nuėjo prie Marijos statulos, ilgokai ten buvo. Jis savo akim netiki – mergaitė išeina šypsodamasi. Jai išėjus, Douglas Hyde nuėjo prie tos Marijos statulos ir sako: „Marija, nemoku melstis, bet mačiau, kad tu padedi rūpesčiuose – padėk ir man.“
„Staiga pajutau, kad nurimstu – rašo Douglas Hyde. Ir nuo tada aš tapau tikinčiu. Atsisakiau komunistų partijos, net kitus paskatinau tikėjimui.“
Kai griuvo komunizmas (kaip Marijos Fatimos išpranašauta), Marijos mylėtojų skaičiui susilyginus su komunistų skaičiumi – 1989 metais liovėsi ir tikėjimo persekiojimas.
Ir man atrodė didžiausias stebuklų stebuklas, kad tada Tarybų Sąjungoj toks aršus antireliginis žurnalas „Nauka i religija“ staiga išspausdino vieno turisto įspūdžius iš Vilniaus. Jie lankė Vilniaus šventųjų apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią kaip Vilniaus baroko šedevrą. Ir štai gerą valandą gido vadovaujami vaikšto po bažnyčią. Kai išėjo gidas staiga paklausė: kas bažnyčioje labiausiai patiko? Vienas turistų sako: visą laiką, tą valandą kai mes ten buvome, klūpėjo mergaitė ir kažkokius karoliukus rankoje laikydama meldėsi – tai nuostabiausias dalykas. Ir visi kiti patvirtino, kad tai buvo nuostabiausias dalykas.
Net turistai pastebi, kad besimeldžiantis žmogus yra gražiausias, nes visi jaučia, visi žino, kad malda, ypač rožinio padeda daryti žmogų geresniu. Padeda daug ką sukurti.
Brangieji, mes ypatingai turime vertinti rožinį, šią nuostabiausią maldą, kurią kalbėjo didieji žmonės. Visada atsiminkite, kad rožinio malda išgelbės pasaulį.
Parengta pagal vyskupo Jono Kaunecko pamokslus
