Spalio 4 d., Šv. Pranciškaus Asyžiečio liturginės šventės dieną, sutampančia su Kūrinijai skirto mėnesio pabaiga ir šiemetinio Vyskupų Sinodo apie sinodiškumą pradžia, popiežius Pranciškus paskelbė apaštalinį paraginimą „Laudate Deum“ („Šlovinkite Dievą“) apie klimato krizę, skirtą visiems geros valios žmonėms. Šio dokumento antraštė, kaip ir enciklikoje „Laudato si’“, yra pasiskolinta iš Šv. Pranciškaus giesmės ir primena, pratęsia bei papildo šios enciklikos temas apie mūsų bendrus namus.
Įvadiniuose apaštalinio paraginimo „Laudate Deum“ skyriuose popiežius primena, kad enciklikoje „Laudato si’“ aptarė klimato kaitos ir kitas mūsų natūralios aplinkos problemas, kurių priežastys yra susijusios su asmenimis, visuomenėmis, valstybėmis. Deja, negatyvios pasekmės taip pat – jas jaučiame ar pajusime sveikatos apsaugos, darbo, prieigos prie resursų, būsto, priverstinių migracijų ir kitose srityse. „Tai pasaulinė socialinė problema, glaudžiai susijusi su žmogaus gyvenimo orumu“. O mes vis dar jos nepaisome.
Globali klimato krizė
„Kad ir kaip stengtumėmės juos neigti, slėpti, nematyti ar sumenkinti, klimato kaitos požymiai yra vis akivaizdesni“, – rašo popiežius skyriuose, kuriuose cituoja duomenis apie klimato kaitą (žr. 5–19 sk.) ir komentuoja kai kuriuos argumentus. Pasak Pranciškaus, per pastaruosius kelerius metus matėme ekstremalių reiškinių ir atmosferinių svyravimų – karščio bangas, sausras, kitus žemės skundus, kurie yra apčiuopiami simptomai tylios ligos, nuo kurios visi kenčiame. Jei tiesa, kad ne visos gamtinės nelaimės yra sukeltos klimato kaitos, tai galima pagrįsti, jog kai kurie žmogaus sukelti klimato pokyčiai reikšmingai didina ekstremalių reiškinių tikimybę. Jei klimatas atšils 2 laipsniais, ištirps didžioji dalis Grenlandijos ir Antarktidos ledynų, o tai visus labai daug ir labai sunkiai paveiks.
Pasak popiežiaus, nesutinkantys arba neigiantys žmogaus įtakotą klimato kaitą dažnai pažymi, kad klimatas visada svyruoja, šyla arba šąla. Tačiau nepabrėžiama, kad dabartiniai pokyčiai apima ne tūkstantmečius ar šimtmečius, kaip anksčiau, o vos vienos kartos gyvenimą. Panašiai, kartais pašaipiai kalbama apie klimato kaitą, nes dažnai patiriame ir šalčio bangų, nors iš tiesų tai yra alternatyvūs tos pačios problemos – globalaus klimato išbalansavimo – ženklai. Sausros ir išdžiūvę ežerai vienoje vietoje, potvynių nušluotos žmonių gyvenvietės kitose vietose turi tą pačią priežastį. Netrūksta tų, kurie, supaprastindami tikrovę, kaltina vargšus, kad jie turi per daug vaikų ir bando problemą išspręsti žalodami mažiau išsivysčiusių šalių moteris, kai iš tiesų labiausiai teršia turtingiausios populiacijos.
„Nebegalima abejoti, kad klimato kaitos priežastis yra „antropinė“ – žmogiška“, – pažymi popiežius, cituodamas duomenis, kurie aiškiai rodo 19 amžiaus viduryje prasidėjusios industrinės revoliucijos, masyvaus žmogaus poveikio aplinkai, šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo ir klimato šiltėjimo sąsają. Natūralių veiksnių, kaip kad vulkanų išsiveržimo, nepakanka paaiškinti šiltėjimo spartai. „Deja, klimato krizė iš tikrųjų nėra svarbi didžiosioms ekonominėms galybėms, kurios siekia gauti kuo didesnį pelną mažiausiomis sąnaudomis ir per kuo trumpesnį laiką“, – pažymėjo Pranciškus. Pasak jo, jis mini šiuos, rodos, akivaizdžius dalykus ir todėl, kad Katalikų Bažnyčioje taip pat yra nepagrįstų ir pašaipių nuomonių apie klimato kaitą.
Deja, klimato krizė iš tikrųjų nėra svarbi didžiosioms ekonominėms galybėms, kurios siekia gauti kuo didesnį pelną mažiausiomis sąnaudomis ir per kuo trumpesnį laiką.
Tuo tarpu jau dabartinės klimato kaitos pasekmės, kaip kad okeanų atšilimas, deguonies sumažėjimas – inerciškai tęsis šimtmečiais, kol normalizuosis. Tai įtakos daugybės rūšių išgyvenimą: daug jų jau nustojo būti mūsų pakeleivėmis šiame pasaulyje, nes tapo mūsų aukomis. Nebegalime sustabdyti didžiulės žalos, kurią padarėme. Bet galime spėti išvengti dar dramatiškesnių pasekmių. O tam reikia platesnio žvilgsnio: ne vien gėrėjimosi pažanga, bet ir dėmesio pasekmėms, kurių prieš šimtmetį niekas neįsivaizdavo. Žmogaus gyvenimas glaudžiai susijęs su kitomis gyvybės formomis ir aplinka. Tai, kas nutinka viename planetos kampe, turi atgarsių kitame. Todėl, pasak popiežiaus, rizikuodamas įkyrėti jis nuolat kartoja: „viskas yra susiję“ ir „niekas neišsigelbėja po vieną“.
Stiprėjanti technokratinė paradigma
Aplinkos degradavimą, tęsia Pranciškus, lemia toks žmogaus elgesys ir būdas jį suprasti, kokį jis enciklikoje „Laudato si’“ pavadino technokratine paradigma. Tai nuostata, pasak kurios, gėris, tiesa, tikrovė gimsta iš pačios technologijos ir ekonomikos galios. Logiška šios nuostatos pasekmė yra „augimo be pabaigos“ idėja, taip žavinti ekonomikos, finansų ir technologijų teoretikus. Šiandien ši augimo be pabaigos ir žmogaus be ribų nuostata, misdama pati savimi, vystosi toliau, kalbėdama apie dirbtinį intelektą ir kitas technologijas. Tačiau technologijoms reikalingi ištekliai yra baigtiniai. O tai, kas yra aplink mus, nėra paprasti ištekliai, visiškai priklausantys nuo žmogaus valios ir įgeidžių. Ir taip pat baugina mintis apie galią žmonijai ir visam pasauliui, kuri gali būti sutelkta į rankas tų, kurie valdo žinojimą, duomenis ir didelius ekonominius išteklius. Niekas negarantuoja, kad ši galia bus panaudota geriems tikslams. Tokios galios sutelkimas nedidelės žmonijos grupės rankose yra baisi rizika. Ne kiekvienas galios augimas virsta žmonijos pažanga. Taip pat buvo momentų, kai žavėjimasis pažanga neleido pamatyti kai kurių jos baisių pasekmių. Tai, kad technologijų progreso nelydi atitinkama žmogaus atsakomybės, vertybių, vystymosi, adekvačios etikos, kultūros ir dvasingumo pažanga, suteikianti ribas ir blaivią savikontrolę, yra didžiulė žmonijos šiandieninė problema.
Priešingai technokratinei paradigmai, mūsų pasaulis nėra beribio ir nieko nepaisančio išnaudojimo objektas. Jis taip pat nėra ir „rėmai“, kuriuose vystosi mūsų gyvenimas ir sumanymai, nes mes patys esame jo dalis. O tai reiškia, kad nesame jam svetimi, tarsi išorės faktorius, kuris nedaro nieko kito, kaip tik žaloja aplinką.
„Žmogaus gyvenimas, protas ir laisvė yra dalis gamtos, kuri praturtina mūsų planetą, ir yra jos vidinių jėgų bei pusiausvyros dalis“, – pabrėžė popiežius. Sveika aplinka taip pat yra žmogaus sąveikos su gamta vaisius, kaip žino čiabuvių kultūros. Destruktyvios ir žalingos technokratinės paradigmos įveikimas nėra žmogaus neigime, bet gamtinių sistemų ir socialinių sistemų sąveikoje. Visiems reikia permąstyti žmogaus galios, jos ribų ir jos reikšmės klausimą, ypač kai ta galia auga taip sparčiai, jog tapome pavojingi patys sau ir kitoms būtybėms.
Popiežius atkreipė dėmesį, kad dažnai galios etinį nuosmukį paslepia rinkodara ir klaidinanti informacija, naudingais įrankiais rankose tų, kurie turi išteklių viešosios nuomonės įtakojimui. Tai aplinkai žalą padarysiantį projektą leidžia pristatyti kaip galimybę žmogui ir jo vaikams, nors ilgainiui liks nuniokota žemė, o už projekto pinigus įsigyti namai taps kapais dėl jo sukeltų ligų. Tai nėra išsigalvojimai, iš tiesų patyrėme tokių situacijų. Jos nėra vien fizinės ar biologinės, bet susijusios su mūsų ekonomika ir mūsų mąstymo būdu. Popiežius perspėjo ir dėl „meritokratijos“ (nuopelno valdžios) idėjos. Viena yra pagirtina iniciatyva ir atsakomybė, kita – priedanga daugiausia galios turinčiųjų privilegijoms.
Tarptautinės politikos silpnumas
Norint pasaulyje užtikrinti ilgalaikį ir tvarų augimą – o tai uždavinys kiekvienai kartai – reikia daugiašalių susitarimų tarp valstybių, tuo tarpu šiandien daugiašališkumas yra krizėje. Daugiašališkumo nereikia painioti su pasauliniu autoritetu, koncentruotu viename asmenyje ar elito grupėje. Daugiašalės pasaulinės organizacijos turėtų turėti realų autoritetą, leidžiantį įgyvendinti neatidėliotinus tikslus, nepriklausantį nuo kintančių politinių aplinkybių ar nedidelių grupių interesų. Pasak Pranciškaus, vietoj seno daugiašališkumo gelbėjimo reikėtų jo pertvarkymo dabartinėje globalioje perspektyvoje, žinant, kad atsakymai gali būti surasti ir mažoje valstybėje. Panašiai reikia ir senosios diplomatijos pertvarkymo. Jis taip pat priminė spontaniškai gimstančias iniciatyvas „iš apačios“, kurios kompensuoja tarptautinės bendruomenės silpnumą: vidutiniame laikotarpyje tokių iniciatyvų, lemtų kultūrinių mainų, vienas kito pažinimo ir integracijos, o ne galios elito sprendimų, bus daugiau.
„Pasaulis tampa tokiu daugiapoliu ir sudėtingu, veiksmingam bendradarbiavimui reikia kitokių rėmų. Neužtenka galvoti apie jėgų pusiausvyrą, bet taip pat apie būtinybę reaguoti į naujus iššūkius, pasauliniais mechanizmais atsakyti į aplinkos, sveikatos, kultūros ir socialines problemas, ypač siekiant įtvirtinti pagarbą pagrindinėms žmogaus teisėms, socialinėms teisėms ir rūpinimuisi bendrais namais. Reikia nustatyti universalias ir veiksmingas taisykles šiai pasaulinei apsaugai užtikrinti“, – rašo Pranciškus, pasak kurio, reikia institucijų, kurios rūpinasi visų, o vien stipriausiųjų teisėmis.
Konferencijos apie klimatą
Dar viename tematiniame skyriuje Pranciškus apžvelgė konferencijas apie klimatą, kuriose dalyvauja kone 200 valstybių atstovai. 1992 metais Rio da Žaneire buvo priimta JT konvencija apie klimato pokyčius, o dabar kasmet rengiamos ją priėmusių šalių konferencijos (COP). Kai kurios iš jų leido žengti svarbius žingsnius, kaip kad 1997 metų Kioto (COP3) ar 2015 metų Paryžiaus (COP 21) konferencijos, kai kurios didesnių vaisių nedavė. Konferencijų metu įvardintos atsakomybės ir užduotys, nustatyti įsipareigojimai, jų įgyvendinimų ir patikrinimo mechanizmai. Deja, įsipareigojimai dažnai nėra gerbiami ir nėra mechanizmų, kurie iš tiesų galėtų užtikrinti jų gerbimą. Pastarieji keli metai, paženklinti pandemijos sukeltos sveikatos ir ekonomikos, taip pat karo Ukrainoje krizių, pasižymėjo ir energijos krize, sugrįžimu prie didesnio anglies naudojimo ir šiltnamio efekto dujų išmetimo. Tačiau negalima pasiduoti pesimizmui, prarasti tikėjimą žmogaus sugebėjimais, toliau bloginti vargšų situaciją, nustoti mąstyti apie perėjimą prie švarių energetinių sistemų, rašydamas apie būsimą konferenciją apie klimatą Dubajuje (COP28), dar kartą primindamas, jog sprendimai negali būti vien techniniai, atskirti nuo žmonių ir visuomenių nuostatų bei problemų. Reikia plataus žvilgsnio, kuris nėra nei aplinkosauginis romantizmas, nei visuomenių paliktas tuštumas užpildančios vadinamosios „radikalų“ grupės, o suvokimas, kad kalbame apie kiekvienos šeimos ir jos vaikų ateitį. Popiežius palinkėjo, kad šiuo požiūriu COP28 taptų istorine.
Dvasiniai motyvai
Paskutiniajame apaštališkajame paraginime „Laudate Deum“ apie klimato krizę, skirtą visiems geros valios žmonėms, popiežius Pranciškus trumpai apžvelgė iš krikščioniško tikėjimo kylančius motyvus megzti gerus ir teisingus santykius su kitais bei su aplinka, ragindamas apie tai svarstyti ir kitas religijas išpažįstančius brolius ir seseris. Krikščioniškoje perspektyvoje Kūrinija yra Dievo dovana protu apdovanotam žmogui, kuris turi gerbti gamtos dėsnius ir trapią pusiausvyrą tarp pasaulio būtybių. Kaip apaštališkoje paraginimo pradžioje, taip ir pabaigoje Pranciškus pabrėžė Jėzaus dėmesį gamtai, nuostabą ir žavėjimąsi jos grožiu ir jos būtybėmis. Pasak Viešpaties, net Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo pasipuošęs taip, kaip paprastos lauko lelijos (žr. Mt 6). Prisikėlusysis slėpiningai apglėbia ir orientuoja ne vien žmogų, bet ir visą kūriniją link pilnatvės ateities. Krikščioniška ir judėjiška samprata pabrėžia ypatingą žmogaus vertę ir jo centrinę vietą, bet šiandien būtina pridurti, jog žmogaus gyvenimas nesuprantamas ir neįmanomas be kitų kūrinių. Visos visatos būtybės yra susietos nematomais saitais ir sudaro vieną šeimą.
Laikas atsisakyti sau pakankamo, visagalio ir neriboto žmogaus idėjos ir taip permąstyti save, kad suprastume save kukliau, bet ir turtingiau, pažymi popiežius, kviesdamas kiekvieną eiti susitaikymo su mus supančiu pasauliu keliu, nacionalinėje ir tarptautinėje politikoje priimti toliaregius sprendimus, pasikeitimus įtvirtinti kultūros, socialinių nuostatų ir įpročių pokyčiais.
„Šlovinkite Dievą“ – toks yra šio laiško pavadinimas. Nes žmogiška būtybė, pretenduojanti pakeisti Dievą, tampa didžiausiu pavojumi sau pačiai“, – paskutinėje dokumento eilutėje rašo popiežius Pranciškus.
