Rugsėjo 30 d. vykusi konsistorija, kurios metu buvo paskirti kardinolai iš 15 skirtingų šalių, atitiko Pranciškaus nuolatinį geografinį Kardinolų kolegijos įvairinimą, kuris buvo vykdomas per devynias ankstesnes konsistorijas, surengtas per 10 metų trunkantį jo pontifikatą. Kokia dabartinė situacija Kardinolų kolegijos gretose, ypač tarp kardinolų – rinkikų? Kuo ypatingi naujieji “Bažnyčios kunigaikščiai”?
Geografinė būsimos konklavos konfigūracija
Tarp naujųjų raudonųjų kardinolų kepurių yra Džubos kardinolas Stephenas Ameyu Martinas Mulla, pirmasis kardinolas iš Pietų Sudano. Taip pat pakelti dar du Afrikos prelatai – kardinolas Stephenas Brislinas iš Keiptauno (Pietų Afrikos Respublika) ir kardinolas Protase Rugambwa iš Taboros (Tanzanija). Bendras iš Afrikos kilusių kardinolų – rinkikų procentas dabar yra 14 %, t. y. 5 % daugiau nei 2013 m.
Popiežius taip pat paskyrė kardinolus, atstovaujančius katalikų bendruomenėms krikščionių daugumos neturinčiose šalyse: kardinolas Pierbattista Pizzaballa, Jeruzalės lotynų patriarchas, kardinolas Stephenas Čou iš Honkongo ir kardinolas Sebastianas Francis iš Penango (Malaizija). Iš viso dabar 16 % visų kardinolų – rinkikų yra iš Azijos, palyginti su 9 % prieš Pranciškaus pontifikatą.
Tai įprasta Pranciškui, kuris pasirenka naujus kardinolus iš tikrai tolimų teritorijų ir vyskupijų, dažnai turinčių mažą katalikų populiaciją, – taip įkūnijamas Šventojo Tėvo rūpestis pasiekti Bažnyčios periferijas. Paskiriami kardinolais dvasininkai iš Mongolijos, Maroko, Švedijos, Žaliojo Kyšulio, Tongos ir Laoso, kur katalikų skaičius skaičiuojamas ne milijonais, o tūkstančiais. Nors Liuksemburge ir Maltoje vyrauja katalikybė, bet skaičiai ten nesiekia net pusės milijono, ir vis tik pontifikas kardinolų kepurėmis ir rinkimų teise apdovanojo šių šalių vyskupus.
Šeštadienį taip pat buvo paskirti penki nauji kardinolai iš Lotynų Amerikos, įskaitant tris iš Pranciškaus gimtosios Argentinos, ir bendras iš šios pasaulio dalies kilusių kardinolų – rinkikų procentas dabar sudaro 18 %, tai reiškia kukliais 2 % daugiau nei prieš argentiniečiui popiežiui pradedant valdyti.
Šiuo metu popiežius yra paskyręs kardinolus iš 66 skirtingų šalių, tarp jų – iš kelių šalių, kurios niekada neturėjo raudonos kepurės, pavyzdžiui, Mongolijos ir Singapūro.
Priešingai nei didėjantis kardinolų iš pasaulio pietų ir rytų šalių skaičius, kardinolų iš Europos procentinė dalis sumažėjo nuo 53 % 2013 m. iki 39 % dabar.
Europiečių skaičiaus mažėjimas kolegijoje yra daugiau nei šimtmetį besitęsiančio proceso dalis. 1903 m. konklavoje, kurioje buvo išrinktas popiežius šventasis Pijus X, visi, išskyrus vieną, iš 62 dalyvavusių kardinolų buvo iš Europos (vienintelis ne europietis buvo Baltimorės kardinolas Jamesas Gibbonsas), o iš europiečių daugiau kaip pusė buvo iš Italijos.
Iki 1958 m. konklavos, kurioje buvo išrinktas popiežius Jonas XXIII, kolegija geografiškai iš esmės skyrėsi dėl sąmoningų popiežiaus Pijaus XII pastangų įtraukti kardinolus iš viso pasaulio. Iš 51 balso teisę turinčio dalyvio 17 buvo iš Italijos, 16 – iš Europos ir 18 – iš įvairių ne Europos šalių. Tarp dalyvių buvo du amerikiečiai, taip pat kardinolai iš Argentinos, Kubos, Indijos, Kolumbijos, Kinijos, Sirijos ir kitų šalių. Per vėlesnes konklavas, vykusias 1963, 1978, 2005 ir 2013 m., neeuropiečių rinkikų skaičius ir toliau didėjo.
Itin stipriai kinta kardinolų iš Italijos. Šiuo metu jų skaičius sumažėjo nuo 28 rinkėjų 2013 m. iki 16 per paskutinę konsistoriją. Vis tik Italija ir toliau turi daugiausia kardinolų pagal šalis lenkdami JAV (11) ir Ispaniją (8). Be to, italų tautybės kardinolų yra ir daugiau, jie, pavyzdžiui, reziduoja Jeruzalėje ar Mongolijoje. Galime pasidžiaugti dėl savo kaimynų lenkų – kardinolu pakeltas Lodzės arkivyskupas metropolitas Grzegorzas Rysas ir Lenkijai konklavoje atstovautų keturi rinkikai.
Tad konklavoje dalyvauti galinčių kardinolų skaičius šiuo metu yra 136. Jų tarpe 52 kardinolai iš Europos, 22 iš Lotynų Amerikos, 23 iš Azijos, 19 iš Afrikos, 17 iš Šiaurės Amerikos ir 3 iš Okeanijos.
Nenuspėjama konklava
Tačiau geografinė įvairovė nebuvo vienintelis prioritetas, kuriam atstovavo naujieji popiežiaus kardinolai, nes tarp jų buvo ir svarbiausių bažnytinių bendradarbių. Raudoną kepurę gavo kardinolas Victoras Manuelis Fernándezas, ilgametis popiežiaus teologas, neseniai paskirtas vadovauti Tikėjimo doktrinos dikasterijai, taip pat kardinolas Christophe’as Pierre’as, prancūzas ir popiežiaus atstovas Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Konsistorijos metu taip pat buvo pakelti kardinolas Robertas Prevostas, kilęs iš Čikagos ir vadovaujantis Vyskupų dikasterijai, ir kardinolas Americo Aguiaras, portugalų prelatas, vadovavęs 2023 m. Pasaulio jaunimo dienų Lisabonoje organizavimui ir įgyvendinimui. Nors sklandė gandai, kad vyskupas Aguiaras vyks į Romą vadovauti vienai iš Kurijos dikasterijų ar net pakeis kardinolą Manuelį José Macário do Nascimento Clemente Lisabonos patriarcho poste, jis buvo išsiųstas į kuklią portugališkąją Setubalio vyskupiją, kuri yra Lisabonos sufraganas.
Dar vienas paaukštintas popiežiaus bendradarbis – arkivyskupas Claudio Gugerotti, Rytų Bažnyčių dikasterijos prefektas. Nuo 2001 m. Claudio Gugerotti buvo apaštališkuoju nuncijumi Gruzijoje, Armėnijoje ir Azerbaidžane. Nuo 2011 m. jis vadovavo nunciatūroms Baltarusijoje, Ukrainoje, Didžiojoje Britanijoje, tad gerai pažįsta posovietinę erdvę.
Su 18 naujų rinkikų dabartinis kardinolų, galinčių išrinkti kitą popiežių, skaičius yra 136 – 99, arba 72 %, iš jų parinko būtent popiežius Pranciškus. Verta prisiminti, kad konklavoje gali dalyvauti 120 kardinolų. Šis skaičius turėtų būti pasiektas kitų metų rudenį.
Tačiau dar iki 2023 m. pabaigos jau keturi kardinolai peržengs popiežiaus šv. Pauliaus VI nustatytą amžiaus slenkstį, numatantį, kad sukakus aštuoniasdešimtiesiems metams kardinolai nebegali dalyvauti popiežiaus rinkimuose – konklavoje.
Tarp jų – kardinolų kolegijos vicedekanas, argentinietis Leonardo Sandri, Rytų Bažnyčių dikasterijos prefektas emeritas. Tačiau jis ir po aštuoniasdešimtojo gimtadienio 2023 m. lapkričio 18 d. toliau lieka vicedekano pareigose, nors ir nebegali dalyvauti konklavoje. Taip pat kardinolų kolegijos dekanas 91 metų G. B. Re galimos Romos vyskupo sosto vakancijos atveju toliau eina dekano pareigas, tačiau nebegali dalyvauti konklavoje.
Kardinolų kolegijos išsiplėtimas buvo simboliškai išreikštas per konsistoriją, nes kiekvienas naujasis kardinolas, gavęs raudoną biretą, ėjo atsisėsti prie į renginį susirinkusių kardinolų veteranų.
Apskritai 2023 m. konklavos yra labiau daugiatautė, įvairi ir nenuspėjama nei toji, kuri 2013 m. išrinko Pranciškų į popiežiaus sostą. Be abejo, joje yra įsipareigojusių progresyvių kardinolų, tačiau negalima daryti kategoriškų prielaidų apie viso tolimojo pasaulio rinkikų korpuso ideologines ar teologines tendencijas. Todėl būsimos konklavos rezultatus nuspėti taip pat sunku, ir nors gali atrodyti, kad Pranciškus, skirdamas savo kardinolus – rinkikus, pasirinko eklektišką požiūrį, bet gal būtent tuo jis ir siekia nenuspėjamumo.
