Įprasta karantino nuostolius matuoti ekonominiais rodikliais, tačiau pandeminiai suvaržymai padaro neišmatuojamos žalos ir kitiems, dvasiniams, lygmenims. Karantino apribojimai nukreipti ne tik į judėjimo laisvę, bet riboja mūsų dvasinę, kultūrinę ir socialinę raišką. Kalbama apie tai, kas savo esme mus daro žmonėmis.
Bažnytinis gyvenimas neapsiriboja vien tik pamaldomis, kuriose tikintieji kol kas negali dalyvauti. Ne mažiau svarbus matmuo yra bendruomeninis gyvenimas, kuris šiuo metu yra tapęs tik virtualiu. Karantino ribojimai itin smarkiai pažeis ir šį Bažnyčios matmenį. Verta pastebėti, kad bendruomeniškumo stoka buvo viena didžiųjų lietuviško krikščioniško gyvenimo problemų dar prieš karantiną. Tikrai negalėjome pasigirti aktyviu dalyvavimu bendruomenių, parapijų gyvenime už pamaldų ribų. Akivaizdu, kad ir po karantino tai taps rimtu iššūkiu visam bažnytiniam aktyvui.
Kaip ir dalyvavimas sekmadienio Mišiose. Dar prieš prasidedant pandemijai, mūsų šalies gyventojai nebuvo itin aktyvūs sekmadienio Mišių lankytojai. Bažnyčios aktyvas susidurdavo su problema, kad tikintieji gana pasyviai lankydavo pamaldas, ką kalbėti apie dabartinę situaciją, kai formuojasi įprotis Mišiose dalyvauti tik virtualiu būdu? Visi žinome klasikinį dorybės apibrėžimą – dažnai kartojamas veiksmas tampa įpročiu.
Viena didžiausių klaidų būtų manyti, kad atšaukus karantiną gyvenimas grįš į savo buvusias vėžes ir mes gyvensime kaip anksčiau. Nereikia būti dideliu pranašu, kad numatytum besiformuojančius naujus socialinius ir bendravimo įgūdžius. Mūsų laukia tikrovė, apie kurią žinojome tik iš futuristinių literatūros ir kino kūrinių. Tai neišvengiamai atsilieps ir Bažnyčios gyvenimui, nes ji nėra kažkur pakibusi tikrovė, o žmonių bendruomenė, įsišaknijusi laike ir istorijoje.
Todėl galime teigti, kad mus ištiko beprecedentė Bažnyčios krizė. Ją gilina ta aplinkybė, kad mes nežinome, kaip keisis žmonių santykiai bei įpročiai. Viena vertus, tokiomis aplinkybėmis, atrodytų, vertėtų išmintingai laukti ir stebėti situaciją. Tačiau jau ir taip Bažnyčios aktyvą šiuo metu yra apėmusi apatija. Nejučiomis atmintyje iškyla Evangelijos pagal Joną pasakojimas apie mokinius, kurie po Jėzaus prisikėlimo žvejoja prie Tiberiados ežero. Juos yra apėmęs vangumas, ir jie per naktį žvejoję ištraukia tik tuščius tinklus. Tačiau susitikę su prisikėlusiu Viešpačiu, nors ir jo nepažinę, jie atgyja, o tinklai prisipildo laimikio.
Mūsų apatiją, vangumą ir išgąstį gali išsklaidyti tik tikėjimas Jėzaus prisikėlimu. Mums būtini prisikėlimo ženklai, kuriuos galėtume apčiuopti savo gyvenime. Tam reikalinga gili dvasinė įžvalga, gebėjimas atpažinti šiuos ženklus.
Kaip konkretizuoti šią teologinę perspektyvą mūsų bažnytiniame gyvenime? Visi puikiai suprantame, kad karantinas baigsis, kad viešas pamaldų šventimas bus atnaujintas, tačiau šiuo metu pats svarbiausias klausimas yra, o kas toliau?
Pirmiausia, svarbu pripažinti, kad tikrai esama krizės. Labai didelis pavojus būtų guostis mintimi, kad visi sunkumai laikini, kad Bažnyčios gyvenime būta ir sunkesnių išbandymų, kad tie, kurie atsakingi už jos kelionę, priims teisingus sprendimus ir imsis visų būtinų priemonių. Reikalingas tikslus situacijos vertinimas, nevyniojant nieko į vatą, pasitelkiant Bažnyčios dvasinėje tradicijoje taikomą broliško pataisymo praktiką. Jos esmė, kad bendruomenės gyvenime labai svarbu su pagarba ir meile išsakyti tai, kas trukdo augti bendruomeniškumui, nebijoti autoritetų, branginti bendrąjį gėrį. Bažnyčios gėris reikalauja įvardyti problemas, bėdas, klaidas ne dėl savitikslės kritikos, bet tam, kad vyktų, šiuolaikiniais terminais tariant, perkrova. Bendruomeniniai ryšiai turi būti nuolatos atnaujinami, kitaip bet kokia bendruomenė rizikuoja patirti sąstingį.
Kitas dalykas – vertėtų sutelkti geras idėjas, ateities „vizijas“, dieviškus paskatinimus. Kaip tai atrodytų praktikoje? Būtų galima prie Lietuvos vyskupų konferencijos suburti ekspertų grupę, sudarytą iš pastoracijos ir sielovados praktikų, teologų, dvasinių autoritetų, kurie padėtų ganytojams parengti išėjimo iš krizės taktiką.
Karantininis periodas parodė, kad reikalingas platesnis matymas
Karantininis periodas parodė, kad reikalingas platesnis matymas, neapsiribojantis vien Bažnyčios vadovybės autoritetu. Akivaizdu, kad darant sprendimus, pavyzdžiui, dėl viešų pamaldų stabdymo, nebuvo aišku, kaip į šį klausimą žiūri paprasti tikintieji. Ar jie pritaria tokiems sprendimams, ar priešingai – juos laiko abejotinais? Taip pat, ko žmonės laukia iš savo ganytojų? Gal jie jaučiasi apleisti ir vieniši? Todėl tokiu sunkiu laikmečiu, kurį išgyvename dabar, atsakomybė turėtų būti bendruomeninė, našta – pasidalyta, o iššūkiai įveikiami pasitelkus bendrystės ir tarpusavio įsiklausymo būdą.
Popiežius Pranciškus svajoja apie Bažnyčią, kurios sąveika būtų paremta sinodiškumo principu. Šis principas pagrįstas pačia žodžio „sinodas“ reikšme – keliavimą kartu. Karantinas baigsis, o mūsų kelionė tęsis. Kokia ji bus, priklausys ir nuo mūsų apsisprendimo eiti drauge dalijantis kelionės nuovargiu, atradimais bei džiaugsmais kartu dvasiškai augant.
