Rugsėji! Pakentėk dar truputį, nesirodyk. Liūdesys ir jaudulys maišosi, kai vakarą nušviečia blausesnė rugpjūčio saulė ir į žmonių veidus po truputį kraustosi vėsa. Galiu prisiekti, ką tik aplink siautėjo liepa. Tada atrodė, kad ruduo niekada neateis, kad liko marios laiko būti, veikti. Dienoraščio puslapiai tada buvo pilni to, kas nauja, kas gražu. Dabar lapus margina vien ilgesys to, kas buvo.
O buvo tikrai gera. Buvau su žmonėmis, kurių nekeisčiau į nieką kitą pasaulyje. Ateitininkai man jau tapo pačiu vasaros centru. Be jų nebeįsivaizduoju savęs ir savo laiko. Kartu su jais gerokai ūgtelėjau per šiuos porą mėnesių.
Daugiausiai augau turbūt todėl, kad šią vasarą pirmą kartą buvau vadovė vaikų stovykloje Berčiūnuose. Jai besirengdama sudalyvavau pedagoginių-psichologinių žinių kursuose būsimiems vadovams, kur kartu su kitais bendraamžiais ir kiek vyresniais, ateitininkais ir visai naujai prisijungusiais sėmėmės išminties iš labiau patyrusių. Daug gražių akimirkų buvo praleista prie Sanžilės. Ten mes su merginomis eidavom maudytis vakare. Tais vakarais pajusdavau tikrą bendrystę, tikrą meilę, kai drąsindavom viena kitą lįsti į ledinį vandenį, kai prisimindamos vaikystę nardydavom kaip undinės, kai mojuodavom traukinių mašinistams, lėtai važiuojantiems pro šalį vagonų priešaky.
Ir ypač – kai virš vandens kartu su migla pasklisdavo liaudies daina. Mūsų daina. Argi mes ne liaudis? Ateitininkai visada buvo ir bus dainingi. Būtent iš jų išmokau dainuoti liaudiškas dainas. Žinoma, iš šių kursų išsinešiau ne tik dainų žodžius. Susikūriau glaudesnį ryšį su artimais žmonėmis. Daug ko išmokau apie save ir apie žmogų. Apie tuos žmones, su kuriais praleisiu dešimt dienų stovykloje, tiek vaikus, tiek kolegas vadovus. Sėdėdama paskaitose dažnai galvodavau apie savo vaikystę, o ypač apie tuose pačiuose Berčiūnuose praleistą laiką ir savo pirmus vadovus.
Kai paskutinę dieną atėjo laikas laikyti egzaminą pajaučiau nedidelį jaudulį. Nejaugi aš tikrai galiu būti vadove? Suvokiau, kad net nepastebėjau kaip užaugau. Ką tik pati buvau devynerių metų ir važiavau į savo pirmus Berčiūnus net nežinodama, kad tie ateitininkai, apie kuriuos tada dar nieko nežinojau, taps tokia svarbia gyvenimo dalimi. Dabar sėdėjau kupina ryžto ir žinių, ne tik jau kaip moksleivė ateitininkė, bet ir besiruošianti būti vadove. Kursų vadovė mums sakė egzamine rašyti nuoširdžiai ir įskaitomai. Kiek drebėjo ranka, bet labai pasistengiau rašyti ir taip, ir taip.
O tada atėjo laikas būti ta vadove. Nustebau, kai man paskyrė jauniausių mergaičių grupelę, tačiau nekantriai laukiau pamatyti jas visas, tas, kurias auginsiu ir kurios augins mane net dešimt dienų. Kai grupelė susirinko ir mes susėdome rateliu po Berčiūnų pušimis, aš pradėjau joms pasakoti apie tai, kas jų laukia šioje stovykloje. Netgi pajutau keistą déjà vu jausmą. Staiga vėl mačiau save mažą, lygiai taip pat sėdinčią ir klausančią savo vadovės ir galvojančią: “Kokia mano vadovė išmintinga, kiek ji daug žino, kaip jai viskas pavyksta!”.
Būdama jau vadovės vietoje anaiptol nesijaučiau išmintinga. Tik stebėjausi, kaip lengvai man pavyksta kalbėtis su tomis mažomis mergaitėmis, kurių didelės akys nuolat buvo nukreiptos į mane. Niekada nebuvau kalbus žmogus, buvau be galo nedrąsus vaikas, bet dabar teko atsakinėti į milijonus klausimų, sušildyti dešimtis porų rankų savosiose, pasirūpinti, kad tie vaikai pavalgytų, apsirengtų, susišukuotų, nueitų miegoti. Laimei, augu didelėje šeimoje, turiu dar dvi jaunesnes sesutes ir brolį, tad galima sakyti tam ruošiausi visą gyvenimą. Kasdien turbūt bent šimtą kartų suskaičiuodavau iki septynių (viens, du, trys… viens, du, trys, keturi… gerai, galim eit), nes grupelėje buvo būtent septynios mergaitės, nuo devynerių iki dešimties metų. Nemenkas būrys. O tomis akimirkomis, kai turėdavau nueiti šalin nuo vaikų, kad gerokai nusiraminčiau arba neblogai išsiverkčiau, man pagelbėdavo kiti vadovai: atnešdavo stiklinę vandens ar išvirdavo kavos, pasiūlydavo nuo naktipiečių atlikusią bandelę ar pasodindavo karpyti popieriaus dekoracijoms, kad pasikalbėtume apie šį bei tą. Net keletas iš jų buvo žmonės, kurie man dar atvažiuojant kaip dalyvei buvo vadovai, kuriais žavėjausi. Dabar su jais gavau progą dirbti kuriant džiaugsmą kitiems vaikams. Mano vyresnioji sesuo, irgi viena iš vadovių, buvo didelė pagalba. Su ja į Berčiūnus kartu važinėjom kaip dalyvės, o dabar jau ir kitame etape esame kartu. Ji man patardavo, mane prajuokindavo, man pagelbėdavo, nors turėjo kalną savo darbų.
Stovykla buvo tikras iššūkis, bet be galo apdovanojantis. Labai prisirišau tiek prie savo grupelės, tiek prie kitų vaikų. Buvo didis džiaugsmas prieiti prie kito, paklausti, kaip jam sekasi arba išsinešti dėžę pieštukų ir popieriaus, kad galėčiau piešti kartu su vaikais. Programa, aišku, buvo skirta vaikams, bet man ji irgi daug ko davė. Kasdien vykdavo mokymai. Sėdėdama už vaikų būrio, atsirėmusi į medį klausydavau savo draugės pasakojimo apie Dievo amžinybę ir gailestingumą ir tą akimirką tikrai jį jausdavau. Rožinio malda kiekvieną popietę man suteikė ramybės ir džiaugsmo, ypač matant besimeldžiančius vaikus, net ir tuos, kurie man zyzė, kaip nekenčia Rožinio. Buvo gražu visiems kartu eiti į Mišias, per jas sėdėti ir net nejausti, kaip eina laikas, nebent kai kuri mergaitė priekaištingai patampydavo už rankos— “Kada gi baigsis?”.
Niekada nepamiršiu kelių vaizdelių: savo grupelės mergaičių, kurios visos kartu užtraukia dainą laibais balseliais, kaip paskui kunigą žingsniuoja patarnautojų eilutė su kiekviename žingsnyje besimaišančiomis per ilgomis albomis, kaip drovus berniukas po truputį įsidrąsina šokti, o kitas – atsisėdęs priešais vieną iš namelių ant popieriaus demonstruoja tikro ateities architekto sugebėjimus. Vėliau tas namelio piešinys buvo adresuotas vadovei Teresei ir aš be galo patenkinta jį išsivežiau.
Šią vasarą gavau pabūti ne tik vadove stovykloje, bet ir dalyve kituose ateitininkų renginiuose. Vienas iš jų buvo žygis su moksleiviais. Į tokį žygį einu jau trečią kartą ir kiekvieną kartą nė trupučio nesigailiu. Žygiavome po Labanoro girią, iš Ignalinos į Dubingius, ant pečių tempdami visą savo mantą ir dalindamiesi našta kaip kas galime. Eiti lengviausia kalbantis su šalia esančiais, nes tada nustoji skaičiuoti kilometrus ir jausti spaudžiančią ir žemyn lenkiančią kuprinę. Tą mes ir darėme, stengėmės visais būdais skaidrinti kelionę, net ėmėme atpasakoti matytus filmus. Šis būdas leisti laiką greitai tapo mūsų mėgstamiausiu.
Per šį žygį prisisotinime grožio. Gražios buvo mėlynojais ir pušimis apaugusios apylinkės, spindinčios ežerų akimis ir naktimis pasirodančiomis žvaigždėmis. Gražūs buvo sutikti žmonės, kurie negailėjo mums vandens iš šulinio ar daržovių iš daržo, pasakojimų ir patarimų. Niekada nepamiršiu moterytės, kuri mums maloningai atidavė maišą ką tik nuskintų agurkų, svogūnų laiškų ir krapų, kurių mums reikėjo šaltibarščiams ir kurių nebuvo miestelio krautuvėlėje. Gražūs buvo ir tie, su kuriais praleidau daugiausia laiko – vadovai ir žygio grupelė. Tarp jų atsirado žmogus, su kuriuo atradom bendrą meilę “Fojė” muzikai, žmogus, kuris užeidavo į kiekvieną parduotuvę ir visus pavaišindavo skanumynais, vadovas, kuriam, rodos, niekada nepritrūkdavo jėgų ir kuris vis siūlydavo ilgesnį kelią pro įdomesnes vietoves, draugė, kuri šildė tiek naktį palapinėje prisiglausdama, tiek dieną juokaudama ir juokdamasi, ir visai naujai pažinta draugė, kurios pasakojimų ir pelytės šypsenos pasiilgstu labiausiai.
Su Pelyte ir kitais dar kartą susitikau paskutiniame vasaros renginyje – moksleivių ateitininkų vasaros akademijoje. Tai buvo net septinta mano akademija. Ir sukiojuosi jau tarp vyriausių dalyvių, net juokavom, kad, va, buvom vaikų vadovai, o dabar su tais pačiais vaikais esam kartu dalyviai. Akademijos – geriausias kitas žingsnis išaugus Berčiūnų stovyklą. Rugpjūčio gale, kai jau juntamas grėsmingas mokslo metų šešėlis, akademija tampa galimybe ne tik smagiai susiburti su draugais, bet ir lėtai, po truputį įsivažiuot į tą rudenišką ritmą nuveikiant kai ką tikrai prasmingo, pasiklausant paskaitų ir nepamirštant kaip reikiant pasilinksminti.
Ši akademija man buvo ypatinga, nes atvažiavo daug dalyvių, jų tarpe ir mano jaunesnis brolis, kuriems tai buvo išvis pirmas ateitininkų renginys. Tas keletą dienų kasdien džiaugiausi matydama, kaip šiltai priimami tie naujai prisijungę žmonės. Mano grupelėje net du buvo atvažiavę pirmą kartą, bet dabar nebegaliu įsivaizduoti akademijos be jų ir nuoširdžiai tikiuosi jie dar važiuos ir važiuos. Kiekvienas žmogus rado savo vietą: ar vaikinas padeda kitiems sustatyti suolus, ar mano brolis visiems groja lūpine armonikėle, ar mergina su visais dalinasi savo talentu dainuoti, groti ir šiaip – pasikalba, apsikabina. Iškart radosi bendra kalba, rodėsi, kad visada tuos žmones pažinojau. Mūsų merginų namelyje ne kartą prapliupo bendra daina, per Talentų vakarą žavėjausi įvairios muzikos, magijos triukų, metalo raižymo, eilėraščių skaitymo pasirodymais ir vedėjų išmone, kai jie ant scenos vaidino paukščius. Šypsojausi be sustojimo visą vakarą. Dar ir dabar juokas ima prisiminus vedėjo-paukščio lepteltą ,,Skrenda sau, kaip gražu”.
Per akademijos paštą keliavo daug mielų laiškelių, kuriuos vis iš naujo skaitau, jau spėjusi pasiilgti visų ir visko. Tebežiūrinėju nuotraukas, kur šypsosi mano nauji ir seni draugai, negalėdama patikėti, kad visa tai vyko ir kad jau baigėsi.
Ir aš galiu tik dėkoti Dievui už tokius žmones ir už tai, kad turėjau galimybę su jais susipažinti, galimybę atvažiuoti į akademijas ir kitus renginius, kurių daugybė vyksta visus metus.
Už paramą Moksleivių ateitininkų vasaros akademijai Ateitininkų federacija dėkoja Lietuvos katalikų religinės šalpos fondui, Jaunimo reikalų agentūrai prie SADM bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai
