Pranešimas skaitytas 2023 m. rugsėjo 7 d. nacionalinėje mokslinėje-praktinėje konferencijoje Šiluvoje „Religijos, sąžinės, žodžio laisvė ir jos ribos: Šiluvos deklaraciją apmąstant“.
Noriu šiek tiek pakalbėti apie žodžio laisvę ir manau, kad būtų naudinga, jei pasiremčiau savo kaip mokslininko, stebinčio empirinius socialinės tikrovės faktus, patirtimi bei aptarčiau mane ištikusius vargus, kai juos paskelbiau viešai.
Mano formali pažintis su mokslinių tyrimų politizavimu ir jo poveikiu žodžio laisvei oficialiai prasidėjo 2012 m. birželio 10 d., sekmadienį, 6:30 ryto. Labai gerai tai pamenu. Tai atsitiko tuomet, kai sulaukiau pirmosios kritikos mano Social Science Research žurnale paskelbtam straipsniui apie vaikus, užaugusius su tėvu ar motina, kurie savo šeimos ūkyje palaikė santykius su tos pačios lyties asmeniu. Kritika buvo paskelbta praėjus mažiau nei septynioms valandoms po to, kai žurnalo leidėjas publikavo straipsnį ir perkėlė jį į standartinį perkamų straipsnių puslapį. Kritika buvo išsami, kas leidžia manyti, kad ji buvo rengiama jau gana ilgą laiką; tyrimas buvo nutekintas priešiškai nusiteikusių asmenų, kurie turėjo prieigą iš vidaus. Mano naivus požiūris į mokslinius seksualumo tyrimus iš socialinių mokslų perspektyvos išnyko tą pačią akimirką ir niekada nebesugrįžo.
Toliau sekė audringos patirtys, kurių niekada nepamiršiu. Viena iš jų gali mus pamokyti apie tyrimų laivę (iš tikrųjų – žodžio laisvę). Po devyniolikos dienų buvo išplatintas laiškas, raginantis atsiimti straipsnį esą dėl „kilusių rimtų abejonių“ (ir visiškai neanalizuojant pateiktų duomenų). Praėjus trims dienoms po šio įvykio ir vos trims savaitėms po straipsnio publikavimo, mano universitetas pranešė, kad mano atžvilgiu pradėtas „tyrimas“ dėl mokslo etikos pažeidimo.
Kodėl? Todėl, kad slapyvardžiu pasirašinėjantis laisvai samdomas tinklaraštininkas, rašytojas ir gėjų teisių aktyvistas, sėkmingai įbaugino universiteto administraciją. Jo taktika buvo įvairi: nuo mano žmonos persekiojimo Facebook platformoje iki begalės reikalavimų mano universitetui pateikti dokumentus susipažinimui bei grupinio el. laiško siuntinėjimo visiems mano sociologijos fakulteto dėstytojams ir aukščiausias pareigas einantiems universiteto vadovams, viešai stebintis, kaip gi toks garbingas universitetas kada nors galės paaiškinti, kad jame dirbo toks profesorius kaip aš. Universiteto administracija nusileido, pasidavė jo įtakai, o aš turėjau pateikti visus universiteto man duotus kompiuterius ir savo el. pašto adresą patikrinimui.
Pateikęs sunkius kaltinimus ir puldamas visomis kryptimis tinklaraštininkas sugebėjo įtikinti (ar bent išgąsdinti) mano universiteto darbuotoją, atsakingą už tyrimų sąžiningumą, ką nors daryti. Kai man pranešė apie pradėtą tyrimą, pasakė, kad toks įvykis, kai tinklaraštininkas kaltina fakulteto narį moksliniu nesąžiningumu, universitetui yra nežinoma žemė (tokio tyrimo iki tol ir galbūt vėliau niekuomet nebuvo), tačiau procedūra vis tiek bus pradėta. Kodėl? Nes aš esą priėjau prie „prieštaringų“, t. y. viena kitai prieštaraujančių išvadų. O tai, žinoma, reiškia, kad kai kurios išvados nėra prieštaringos, vadinasi, niekaip nebūtų galėję būti svarbiausia problema.
Kokios gi buvo mano išvados? Kad vaikams, augantiems su susituokusiais motina ir tėvu, sekėsi geriau nei vaikams, augusiems su tėvais, esančiais vienalytėse sąjungose. Po kelių savaičių atsidūriau nedidelėje konferencijų salėje, kur man buvo nurodyta atsakyti į aštuonis mane kaltinančio tinklaraštininko klausimus. Mano atsakymų klausėsi tam tyčia suburta universiteto katedrų vedėjų grupė, o jos užduotis buvo šiuo klausimu patarti mokslo reikalų prorektoriui. Galų gale jis nusprendė numarinti šį reikalą. Vėliau universiteto atstovas net raštu padėkojo minėtam tinklaraštininkui už jo indėlį tiriant mane.
Kokios gi buvo mano išvados? Kad vaikams, augantiems su susituokusiais motina ir tėvu, sekėsi geriau nei vaikams, augusiems su tėvais, esančiais vienalytėse sąjungose.
Prorektoriaus sprendimas buvo priimtas 2012 m. rugpjūčio 28 d. Tačiau tai buvo ne paskutinis kartas, kai mano tyrimą svarstė universiteto Mokslo tyrimų etikos tarnyba. Po dvejų metų su tuo pačiu tyrimu viskas pasikartojo iš naujo, nepaisant to, kad patys faktai ar analizė nepasikeitė, o aš jau buvau seniai paviešinęs tyrimo duomenis.
Anksčiau, 2012 metų rugpjūčio pradžioje, žurnalo, paskelbusio mano rankraštį, redaktorius, kurį teismais gąsdino kitas homoseksualus žurnalistas, vieną iš pagrindinių mano tyrimo kritikų paprašė atlikti straipsnio publikavimo proceso „auditą“. Žinant to kritiko dokumentuotą mano darbo šmeižimo istoriją[1], auditas siekė gana neįprastai atrinkti dalykus ir sukelti nuspėjamai šališką įspūdį. Įprasta ką nors audituojant siekti būti nešališku. Bet taip nebuvo. Nenuostabu, kad auditorius padarė išvadą, jog straipsnis neturėjo būti publikuojamas, tačiau pažymėjo, kad jo atliktas auditas „parodė, kad šiurkščių redakcinių procedūrų pažeidimų nebuvo“.
Visa tai vyko pirmuosius tris mėnesius po straipsnio paskelbimo. Tuo laikotarpiu lioviausi viešai aptarinėti tyrimą, nekreipiau dėmesio el. paštu siunčiamus klausimus ir veikiau grįžau prie duomenų, kad atsakyčiau į įvairius labiausiai pagrįstus klausimus to paties žurnalo Social Science Research kritikams atsakančiame straipsnyje 2012 m. lapkričio mėn. Būtent tada viešam tyrimui ir patikrinimui paskelbiau Naujų šeimos struktūrų tyrimo duomenis, nors tai niekuomet nebuvo leista norintiems prieiti prie kitų privačiai surinktų duomenų, kurie per pastaruosius 25 metus buvo panaudoti daugybėje spausdintų šios srities studijų.
Tarsi egzistuotų nerašytas susitarimas, draudžiantis rinkti ir vertinti socialinių mokslų duomenis jautriomis temomis, nebent jau iš anksto sutikote su tam tikrų sąlygų ir išvadų rinkiniu. Tai ne mokslas. Tai – suokalbis, sovietinis stilius.
Tarsi egzistuotų nerašytas susitarimas, draudžiantis rinkti ir vertinti socialinių mokslų duomenis jautriomis temomis, nebent jau iš anksto sutikote su tam tikrų sąlygų ir išvadų rinkiniu. Tai ne mokslas. Tai – suokalbis, sovietinis stilius.
Ekonomikos mokslas gali būti vadinamas liūdnuoju mokslu, tačiau biologinės lyties ir socialinės lyties tyrimai, mano manymu, yra nešvarusis mokslas. Ne todėl, kad visus biologinės ir socialinės lyties tapatybės tyrimų duomenis suterštų pats tyrimo procesas, visiškai ne. Taip yra todėl, kad bet kokia pasitelkta mokslinio tyrimo procedūra yra paliesta šališkumo, politikos ir ideologijos. Čia iš tikrųjų nėra jokio neutralumo, jokių nešališkų matavimų, kurie neatspindėtų kokių nors vertybių; jokios analizės, kuri nebūtų palanki tam tikrai išankstinei išvadai; jokios statistikos, kuri nebūtų paveikta atsitiktinio ar tyčinio piktnaudžiavimo. Ir nėra nė vieno mokslininko, kuris nežinotų, kiek kainuoja išduoti gildiją.
Lytiškumo tyrimai, nesvarbu, ar kalbame apie patį sueities aktą, traukos aspektus, orientaciją ar net buvimą vyru ar moterimi, yra labai keblus reikalas. Taip yra iš dalies todėl, kad ši socialinių mokslų tyrimų tema yra ganėtinai naujas dalykas. Čia labai mažai nusistovėjusio sutarimo dėl atsakymų į daugelį tyrimo klausimų.
Tačiau jūs to nesužinosite iš mokslininkų, kurie nuolat skelbia keisčiausius teiginius ir politizuotas išvadas bei kalba apie „nusistovėjusį“ mokslo sutarimą – visa tai neatitinka pagrindinių mokslo standartų ir duomenų pateikimo reikalavimų. Dvigubas recenzavimas nebeįstengia atvirai užkirsti kelio visiškai niekam tikusiam duomenų rinkimui, analizei ir išvadoms. Tačiau atvira diskusija apie tai, kas atsitiko, yra kvietimas nukentėti – pirmiausia nukentėti nuo pseudonimais prisidengusių nepažįstamųjų prie kompiuterio klaviatūros, paskui nuo oportunistinių mokslininkų kritikos, o kartais net ir nuo jūsų paties darbdavio.
Tarsi dar nebūtų akivaizdu, seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės klausimai yra jautri tema. O kad tragedijai nieko netrūktų, jie vis dažniau keliami į viršų ir pateikiami visuomenei tarsi būtų sudėtingos dėlionės. Tačiau jos jau būna iš anksto surinktos, o problemos išspręstos, taip siekiant, kad žmonės veikiau priimtų atsakymus, o ne uždavinėtų klausimus. Viena vertus, mantra „nėra skirtumo“ (tarp gėjų ir heteroseksualų) yra saugoma ir neliečiama, nepaisant įrodymų. Kita vertus, mums nuolatos brukama informacija, liudijanti, kad LGBTQ populiacija yra labiau fiziškai ir emociškai pažeidžiama ir jai reikia papildomos socialinės paramos, medicinos atidumo ir tvirtos politinės apsaugos. Tai katras požiūris teisingas? Jokio skirtumo, ar didelis skirtumas?
mantra „nėra skirtumo“ (tarp gėjų ir heteroseksualų) yra saugoma ir neliečiama, nepaisant įrodymų.
Gerai, visa tai vyko prieš dešimt metų. Ką tas turi bendra su šiandienine Lietuva? Labai daug. Numanau, kad Lietuvoje, kur dėl šių dalykų vis dar grumiamasi, žodžio laisvė bus suvaržyta. Kodėl? Nes tai vis labiau vyksta Jungtinėse Valstijose – ir ne tik tarp suaugusiųjų. Leiskite man papasakoti vieną ypač sukrečiantį pavyzdį.
Manau, kad tėvai turi ypatingas teises ir vaidmenį ugdant savo vaikus. Šeima yra šventa esybė. Ji yra esmė. Geram ir laimingam gyvenimui lemtingai svarbi pirminės bendruomenės sveikata, namų vidaus tvarka. Manau, kad politinė tvarka egzistuoja tam, kad tarnautų šeimai, o ne atvirkščiai, kaip buvo sovietmečiu.
Manau, kad tėvai turi ypatingas teises ir vaidmenį ugdant savo vaikus. Šeima yra šventa esybė. Ji yra esmė. <…> politinė tvarka egzistuoja tam, kad tarnautų šeimai, o ne atvirkščiai, kaip buvo sovietmečiu.
Mano gimtojoje valstijoje ir mieste, Ostino (Teksasas) Vidurinės mokyklos apygarda paskelbė naują lytinio švietimo ugdymo programą, kuri prasideda nuo 3 klasės. Vienuolikmečiams jau pridėtas svarbus lyties kintamumo sandas. Tai įvyko praėjus ketveriems metams po to, kai šalyje teismas įteisino tos pačios lyties asmenų santuoką.
Šiais metais Merilendo valstijoje Montgomerio grafystės Švietimo taryba parengė planą, kuriame numatyta, kad ikimokyklinio amžiaus darželinukai ir visi pradinukai turi skaityti knygas, propaguojančias translyčių ideologiją ir lyties keitimą – neįspėjant tėvų ir jiems neturint galimybės šito atsisakyti. Tokių pat veiksmų imamasi daugelyje Jungtinių Valstijų kampelių. Jie neatima tėvų žodžio laisvės – tik tėvų galimybę nuspręsti, ką girdės jų vaikai. Tai taip pat yra susiję su laisve arba jos nebuvimu.
Amerikiečiai spaudžiami abiejuose mokymo institucijų galuose – ką leis ir pripažins universitetai ir ko turės klausytis patys jauniausieji mokiniai.
Kodėl visa tai vyksta? Todėl, kad įstatymai, leidžiantys tos pačios lyties asmenų sąjungas (santuokines ar kitokias), niekada nebuvo galutinis tikslas. Iš tikrųjų niekas nedaro kliūčių tos pačios lyties asmenų sąjungoms kurtis ar gyvuoti. Aš irgi to nesiekiu. Tačiau tikslas niekada nebuvo vien tik sąjungų kūrimas. Procesas, bent jau Vakaruose, vadinamas „queering“ (liet. tapimas netradiciniu, keistu). Mano mokslų srityje tai aprašė ir paskelbė mano kolegos iš Teksaso universiteto. Jie rašo norintys, kad atskiros mokslo sritys būtų „priverstos iš naujo permąstyti dominuojančią heteroseksualų cislyčių paradigmą“[2]. Jie tvirtina, kad net metodai, kuriais aš naudojuosi tirdamas, turi būti pritaikyti, – paredaguoti ir atitinkamai suvaržyti. Nes „(q)ueering teorija kvestionuoja tai, kas yra normatyvu“[3]. Mano kolegos atvirai siekia susieti mokslą su progresyvia politika ir ragina mokslininkus pritaikyti savo tyrimus „tam, kad būtų geriausiai reprezentuojamos ir stiprinamos queer šeimos“[4].
įstatymai, leidžiantys tos pačios lyties asmenų sąjungas (santuokines ar kitokias), niekada nebuvo galutinis tikslas.
Jie laiko, kad mano 2012 m. atliktas tyrimas palygino „ribines“ ir „dominuojančias“ grupes. Jie į viską žiūri pro galios ar jos trūkumo akinius. Jie laiko, kad mano požiūris yra heteronormatyvus, „besiremiantis prielaida, kad monogaminis ryšys ir tėvystė yra normalios santykių savybės“[5]. Kitaip tariant, turime nustoti „stumti“ monogamiją ir liautis santuoką sieti su vaikais. Šio požiūrio šalininkai tokius politizuotus jų įsivaizduojamus tyrimus vadina „kompensaciniu darbu“, o tai reiškia, kad jie skirti teisingai įvertinti tas galias, kurios istorijoje „ištrynė“ ar engė LGBT šeimas. Kitaip tariant, akademinei bendruomenei sakoma, kad ji turi būti saugoma nuo tokių duomenų analizės rezultatų, kurie galėtų būti vertinami kaip keliantys grėsmę[6]. Tačiau tam apibūdinti yra ir kiti žodžiai – tai žodžio (ir ne tik nuomonės, bet ir empirinių faktų) suvaržymas.
Ir ji gali būti apsaugoma. Praėjusią vasarą žurnalų grupė Nature, priklausanti akademinės žiniasklaidos konglomeratui Springer, paskelbė naujas etikos gaires, kurias taikys milžiniškam savo mokslo žurnalų paketui[7]. Nors mokslo bendruomenė skelbiasi gerbianti akademinę laisvę, dėmesys sutelkiamas į galimą tyrimų žalą asmenims, kurie tiesiogiai nedalyvauja tyrime, ir tai pirmą kartą pateikiama kaip etinė problema. (Dėmesys visada ir visų pirma būdavo skiriamas tyrimo dalyvių apsaugai). Cituoju tiesiai iš vedamojo straipsnio:
Pavyzdžiui, tyrimai gali netyčia žeminti asmenis ar žmonių grupes. Jie gali būti diskriminacinio, rasistinio, seksistinio, neįgalius asmenis žeidžiančio ar homofobiško pobūdžio. Tai gali tapti pateisinama priežastimi pažeisti tam tikros žmonių grupės teises vien dėl tam tikrų jų socialinių ypatumų.
Šios gairės išplečia „naudingumo“ ir „nepiktybiškumo“ principų taikymą bet kokiai akademinei publikacijai.
Daugelyje Vakarų šalių žodžio laisvė nebėra vertinama.
Dar vieną ironijos potėpį uždeda tai, kad naujosios gairės skelbia, esą jos daug ką perima iš dokumento, kuriam didelę įtaką turėjo krikščioniškos mintys. Cituoju dar kartą:
“Jūs ir aš puikiai žinome, kaip buvo sukurtos „naujos“ teisės ir kaip pirminis orumo supratimas buvo iškraipytas ir tapo postmodernios asmens autonomijos sinonimu. Kadangi norime apriboti jų laisvę perdirbti santuokos apibrėžimą, mes pagal jų apibrėžimą žeminame jų orumą. Su tokiu apibūdinimu mes pagarbiai nesutinkame.”
Tačiau leidėjai čia nesustoja pažymėdami, kad
…(naujos) gairės padeda, neatsižvelgiant į jokius mokslinius tyrimo nuopelnus, svarstyti, ar etiška abejoti socialinės grupės teise į laisvę arba jos kultūrinėmis teisėmis.
O tai reiškia… neatsižvelgiant net ir į tai, ar tai, kas teigiama, yra pagrįsta empiriniais faktais. Tai ne tik apie žodžio laisvę. Tokia nuostata puola laisvę taikliai gilintis ir aprašyti empirinę socialinę tikrovę. Ką darys redaktoriai, jei teks priimti sunkius sprendimus? Jie turi atsakymą ir į tai:
Įsipareigojame šias gaires naudoti atsargiai ir apgalvotai, o prireikus konsultuotis su etikos ekspertais ir visuomenės įtakos grupėmis.
Norėčiau paklausti: kokiomis visuomenės įtakos grupėmis? Kokiais etikos ekspertais? Manau, kad žinau.
Tai reiškia, kad mano 2012 m. paskelbtas straipsnis apie tos pačios lyties porų vaikų auklėjimo padarinius galėtų būti pašalintas, nes jau nebesvarbu, kad tyrime nėra jokios empirinės klaidos. Redaktoriai gali keisti, pataisyti arba „ištaisyti“ straipsnius po jų publikavimo, taip pat ir pašalinti dėl „netinkamo turinio arba straipsnius, kurie bus laikomi priešiškais LGBTQ+“[8]. (Kaip jums tai?)
Laimei, šie nauji pakeitimai šiek tiek sujudino mokslo bendruomenę. (Norėčiau, kad tai būtų didesnis sukrėtimas, bet džiaugiamės tuo, ką turim). Vienas kritikas pabrėžia, kad naujosios gairės
atveria duris tokioms grupėms atradimus, prieštaraujančius minėtiems interesams bandyti „pataisyti“ arba pašalinti. Nedaug ko nebūtų galima paskelbti teise, žala ar orumo pažeminimu – visos šios sąvokas yra garsėja kaip sunkiai apibrėžiamos ir keliančios nesutarimus.
Šis kritikas visiškai teisus. Nors gairėse siekiama teikti pirmenybę grupėms, kurios tapatina save su tam tikra rasine ar etnine kilme ir seksualine orientacija arba lytine tapatybe, jų darbiniame sąraše yra ir kitų kriterijų:
…tautinė ar socialinė kilmė, lytis, religija, politiniai ar kiti įsitikinimai, amžius, liga, (ne)galia arba socioekonominė padėtis.
Tai kalba apie reikšmingą pokytį mokslo ir švietimo institucijų veikloje.
Mokslo tyrimams tai yra absoliuti nelaimė su nenumatomais padariniais. Jums nepatinka tyrimas dėl to, kaip jame gali būti parodyti krikščionys ar konservatoriai? Galbūt apklausos nebuvo labai geros. Galbūt manipuliuojama statistiniais duomenimis, kad būtų gauti rezultatai, kurie juodina jums rūpimą žmonių grupę. Skųskitės redakcijai. Galų gale, kas iš čia esančių nesijaučia stigmatizuojamas? Kiekvienas kokia nors prasme atstovauja kažkokią mažumą. Apeliuokite į jų pačių sukurtas naująsias etikos gaires. Galbūt jie pasikonsultuos su savo ekspertais, kad išsiaiškintų, ar esate priimtina mažuma.
Visa tai, žinoma, yra beprotybė – į mokslą įšvirkščiama didesnė politikos dozė, tarsi jos ir taip dar neužtektų. Tai Nyčės „troškimas valdyti“, nepaisantis proto, logikos ir, žinoma, tradicijų – krikščioniškų ar kitokių.
Ir vis dėlto baigdamas noriu jums suteikti šiek tiek vilties ir padrąsinti. Kaip?! Na, aš pasakysiu taip: mes puikiai suprantame su kuo turime reikalą. Kaip pasakyta Koheleto knygoje, „nieko naujo po saule“. Tai kas, kad mūsų priešininkų yra daugiau nei anksčiau. Tai kas, kad jie išsisuka sakydami absurdiškus dalykus ir reikalaudami neįmanomo. Tai kas, kad mūsų politiniai lyderiai susigūžia, o mūsų švietimo įstaigos laiko mus grėsme.
Ir vis dėlto ne viskas prarasta – nė iš tolo. Motinos ir tėvai išlieka galinga proto tvirtove, mūsų naujajame post-genderistiniame pasaulyje, nes motinos ir tėvai savo kūnu, kūne ir per kūną rodo mūsų oponentų nekenčiamą tikrovę. Vis dar yra ištikimų ganytojų. Vis dar yra gerų vyrų ir moterų, užimančių vadovų pozicijas, ir dar daugiau puikių vyrų ir moterų, kurių niekada nepamatysite naujienų laidose. Net jei sulauksime laikų, kai žodžio laisvė egzistuos tik prie virtuvės stalo, jūs žinote, kaip tuomet elgtis. Jūs ten jau buvote. Tačiau mes taip pat žinome, kad tokie režimai fiziškai ir intelektualiai ilgai negyvena. Ilgainiui tikrovė visuomet vėl tampa vertinama. Bet jūs turite galimybę dabar, dabartyje, kalbėti tiesą apie tikrovę, vildamiesi nepadaryti tų pačių klaidų, kurias daro turtingesnės, taigi ir savo teisumu šventai įsitikinusios kultūros. Jūs turite daugiau galios nei manote.
[1] https://theconversation.com/new-ethics-guidance-for-top-science-journals-aims-to-root-out-harmful-research-but-can-it-succeed-191343.
[1] Ibid., p. 15.
[2] Walteris Schummas, palyginęs panašius tyrimus su palankiais ir mažiau palankiais duomenimis apie tos pačios lyties tėvystės pasekmes, pastebėjo akivaizdų šališkumą juos vertinant socialinių mokslų citavimo indeksuose. W. Schumm, Evidence of pro-homosexual bias in social science: Citation rates and research on lesbian parenting, Psychological Reports, 106 (2010), No. 2, p. 374–380.
[3] Science must respect the dignity and rights of all humans. Nat Hum Behav 6, 1029–1031 (2022). https://doi.org/10.1038/s41562-022-01443-2
[1] C. Reczek, Sexual‐and gender‐minority families: A 2010 to 2020 decade in review: Journal of Marriage and Family 82 (2020), No. 1, p. 300–325. Citata p. 317.
[2] J. N. Fish, S. T. Russell, Queering Methodologies to Understand Queer Families, Family Relations 67 (February 2018), p. 12–25, DOI:10.1111/fare.12297, p. 12.
[3] Ibid., p. 20.
[1] Robert Verbruggen, “The Regnerus Audit,” National Review, August 3, 2012. Online: https://www.nationalreview.com/corner/regnerus-audit-robert-verbruggen/. See also Tom Bartlett, “Controversial Gay-Parenting Study is Severely Flawed, Journal’s Audit Finds,” Chronicle of Higher Education, July 26, 2012. Online: https://www.chronicle.com/blogs/percolator/controversial-gay-parenting-study-is-severely-flawed-journals-audit-finds
