Vienuolė, disidentė, ypatingai pavojinga valstybinė nusikaltėlė, politinė kalinė ir tremtinė, nepageidaujamas asmuo sovietų Lietuvoje, Sąjūdžio šauklė, narsi kovotoja už tiesą, nuskriaustųjų gynėja… Kai kas ją vadina Lietuvos Žana d’Ark. Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos seserų tarnaičių kongregacijos sesuo Nijolė Felicija Sadūnaitė – iš tiesų moteris – legenda, uždeganti savo charizmatiškumu, drąsa ir veiklumu. Ši vasara seseriai Nijolei padovanojo gražų 85-ąjį jubiliejų, o štai rudens laimikis – papildyta ir naujai perleista Krikščioniškos pagalbos labdaros ir paramos fondo „Donum“ jos prisiminimų knyga „Skubėkime daryti gera“.
Sesute Nijole, Lietuvoje esate labai gerai žinomas žmogus, tačiau galbūt interviu skaitys ir tie, kurie nėra labai geri jūsų biografijos žinovai. Kaip norėtume save pristatyti? Kokie įsimintiniausi jūsų prisiminimai iš vaikystės ir jaunystės metų?
– Man Dievulis davė ir leptelėjo labai šventus tėvus. Jie, jų gyvenimo pavyzdys, tarpusavio santykiai buvo brangiausia Dievo dovana. Tėvai buvo labai pamaldūs, mūsų šeima buvo paaukota Švenčiausiai Jėzaus Širdžiai. Į gimnaziją ėjom kartu su dviem metais vyresniu broliu. Mokytojai sakydavo, nesuprantam, brolis – kaip gera mergaitė, o mergaitė – tai kaip berniukas plius chuliganas. Buvau padūkusi. Tai ant stogo, tai – medžio viršūnėje, jei ką nors pasakydavau, visa klasė juokdavosi. Brolis savo melancholišku charakteriu buvo panašus į mamytę, o aš – į tėtuką. Niekada nemačiau jo pikto, visada būdavo su šypsena. Jis labai daug dirbo, ir virė, ir skalbė, kol mes maži buvome, nes mamytė sunkiai sirgo kaulų tuberkulioze. Kai 1944 metais mūsų šeima pabėgo iš Dotnuvos nuo išvežimo į tremtį, apsigyvenome Anykščiuose, ir čia buvo labai nelengvas gyvenimas, nes likom visiškai be nieko, trūkdavo ir duonos, teko ir pabadauti. Net kai jau gaudavom duonos normą, tėvams nelikdavo nė trupinėlio. Manau, kad ir tas sunkus gyvenimas, ir visa ko trūkumas išmokė visiškai neprisirišti prie materialių dalykų.
Atradote, kad kitos vertybės yra daug svarbesnės, tad nenuostabu, kad tapote vienuole. Kuo jus patraukė šis pašaukimo kelias ir kaip tai atsitiko?
– Tai tikrai labai stebuklingai nutiko. Šešiolikos metų baigiau 11 klasių. Mokykloje buvau labai gabi sportininkė. Žaidžiau tinklinį, krepšinį, stalo tenisą, lankiau lengvąją atletiką, plaukiau… Ir nors charakteristikoje parašė, kad esu neatsikračiusi religinių prietarų, bet sykiu rekomendavo stoti į Kūno kultūros institutą. O Dievulis ėmė ir iškrėtė šposą. 1956 metais į Anykščių bažnyčią per Šv. Onos atlaidus atvažiavo vyskupas Julijonas Steponavičius. Didžiulė bažnyčia buvo sausakimša žmonių, nes vyskupas turėjo suteikti Sutvirtinimo sakramentą. Tuo metu pas mūsų kaimyną atvažiavo jo jaunesnė sesutė Bronė. Ji savo miestelyje atlaikė labai didelį mokyklos spaudimą stoti į komjaunimą, paslapčia pasiruošė Pirmajai Komunijai, o dabar paprašė manęs būti jos Sutvirtinimo mama. Pamenu, vyskupas labai gražiai sutvirtinamuosius pamokino, kad jie prašytų Šventosios Dvasios dovanų: tvirtumo, išminties, maldingumo ir visų kitų.
Arkivyskupas Julijonas Steponavičius teikia Sutvirtinimo sakramentą Anykščiuose, 1956 liepos 29 d. / N. Sadūnaitės archyvo nuotr.
Man Sutvirtinimo sakramentą 1945-ųjų birželio 10 d., kai pabėgom iš Dotnuvos į Telšius, suteikė vyskupas Vincentas Borisevičius. Iš ryto priėmiau Pirmąją Komuniją, o po pietų gavau ir Sutvirtinimą. Buvo sunkūs ir baisūs laikai, trėmimai, partizanų žudynės. Tuo metu dar net septynerių metų neturėjau, taigi labiau rūpėjo, kokia suknytė, kokie batukai, o ne Šventoji Dvasia… O tada Anykščiuose ir sakau savo sutvirtinamajai: „Brone, perleisk man pusė savo Šventosios Dvasios dovanų, man jų labai trūksta!“. O ji man ir sako: „Kad tau reikia, pasiimk!“ Ir kai vyskupas suteikė Sutvirtinimo sakramentą keliasdešimčiai vaikų, man kilo toks džiaugsmas! Ir toks noras stoti į vienuolyną… O Bronytė tuo metu peštelėjo mane ir sako: „Noriu į vienuolyną!“. Tą dieną abi vaikščiojom po Anykščių Šilelį iki vėlumos ir ilgai šnekėjomės, o grįžusi į namus mamai pasakiau, kad noriu stoti į vienuolyną. Ji atsakė, kad čia šventas dalykas, ir juokauti taip negalima. Manė, kad juokauju. Ir taip 1956 metais abi su Brone įstojome į Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos seserų tarnaičių kongregaciją.
Buvo gūdaus sovietmečio laikai. Kaip toliau klostėsi jūsų gyvenimas? Kokie įvykiai, aplinkybės ar galbūt sutikti žmonės jus pastūmėjo prisijungti prie pasipriešinimo okupaciniam režimui? Kas padėjo jums subręsti kaip kovotojai už Lietuvos laisvę?
– Dar vaikas mačiau netoli savo namų prie šulinio numestus kruvinus, išdraskytus, pusnuogius partizanų kūnus. O stribai eina ir šlapinasi ant jų… Čia pat kieme vaikšto vaikai… Taigi man nereikėjo jokios agitacijos. Mačiau, kas yra kas. Kas prieš Dievą, ir kaip jie baisiai elgėsi, ir kas su Dievu – aukojasi, gelbsti, padeda. Taigi įstojusi 18-os metų į vienuolyną jau turėjau tą pasaulėžiūrą. Kai 1972 metais buvo pradėta leisti „LKB Kronika“, slaugiau buvusį Kauno kunigų seminarijos rektorių kanauninką Petrą Raudą. Šis kunigas buvo mano mamytės klasės vadovas ir tikybos mokytojas Biržų gimnazijoje. Beje, iš mamos klasės net 7 jaunuoliai tapo kunigais. KGB siekė užverbuoti kunigą Raudą, jį labai kankino, gąsdino, laikė karceryje… Iš kalėjimo jis sugrįžo visiškai suluošintas, aklas, sutinęs, be dantų. Kad gimė pogrindinis leidinys „LKB Kronika“ pirmasis man ir pasakė šis dvasininkas. Pamenu, labai džiaugsmingai sutikau šitą žinią, o kanauninkas Rauda tuomet man pasakė: „Bus aukų…“
Pas mano brolį Vilniuje, Lazdynuose, lankydavosi kunigas kankinys Juozas Zdebskis. Jis man ir pasiūlė „Kronikai“ padėti, bet pridūrė: „Tik už tai be kalėjimo nieko daugiau negausi“. Aš daugindavau „Kroniką“, veždavau į Maskvą, dėl to tekdavo ir išvaizdą pakeisti. Ir kartais taip, kad nei brolis, nei kunigai manęs neatpažindavo, kol nepradėdavau kalbėti. Visgi tai buvo savotiška romantika, ir visur galima buvo justi Dievo ranką. Tik gaila, kad neilgai teko dirbti, nes 1974 metais mane areštavo.
Ką jums teko išgyventi po suėmimo KGB kalėjime?
– Tuoj pat, kai mane areštavo, pasakiau, kad ne mes, o jūs esate nusikaltėliai, ir į jokius klausimus, susijusius su byla, neatsakinėsiu ir nepadėsiu jums nusikaltimo daryti. O apie orą, sveikatą ar nuotaiką galim kalbėti. Tai jie mane uždarė į 4-tą kamerą. Paaiškėjo, kad už jos sienos stovėjo du rentgeno aparatai, nukreipti į kamerą. Mane ten laikė kokias 7 ar 8 paras. Iš jos išėjusi jau negalėjau paeiti, mėtė į šonus, nuslinko plaukai, gal kokių 20 kilogramų netekau. Ten pat kalėjęs Saulius Kelpšas juto tarsi badančias adatėles kūne, ir kiti pabuvę toje kameroje juto kažką negero. Paskui mane perkėlė į 1-ą kamerą, kurioje kalėjau 10 mėnesių. Būtent čia buvo kankinamas mūsų partizanų vadas Jonas Žemaitis – Vytautas, o paskui ten kalėjo 1956 m. areštuotas kitas kankinys – Adolfas Ramanauskas – Vanagas. Šitame kalėjime buvo labai žiauriai nukankintas ir vyskupas Borisevičius. Jo sesuo Marytė Borisevičiūtė buvo mano Sutvirtinimo mama. Iš kalėjimo artimiesiems perduodavo krauju sumirkusius sudraskytus vyskupo baltinius, kad įbaugintų. Vienus tokius sukruvintus vyskupo Borisevičiaus baltinius kartu su „Kronika“ perdaviau į Vakarus, ir jie dabar yra Reigano muziejuje. KGB tardytojas Pilelis mane tardė šešis mėnesius, ir visada dalyvaudavo dar vienas tardytojas. Toks jausmas, jog jie manęs, tikinčios, bijodavo tarsi kokios raganos. O aš nieko nebijojau, – viskuo džiaugdavausi.
Didelio ažiotažo tiek užsienyje, tiek Lietuvoje susilaukė teisme jūsų pasakytos kalbos. Pirmoji – gynimosi kalba, kuomet 1974 rugpjūtį buvote areštuota spausdinanti „LKB Kronikos“ 11 numerį. Kalbėdama ne tik save gynėte, bet ir pateikėte nemažai faktų apie persekiojamų žmonių padėtį Lietuvoje. Savo kalbą užbaigėte žodžiais: „Svarbiausia gyvenime išlaisvinti širdį ir protą iš baimės, nes nuolaidžiauti blogiui yra didelis nusikaltimas“. Kita kalba – tai jūsų paskutinis žodis, kuomet drąsiai įvardijote, kad ši teismo diena yra laimingiausia jūsų gyvenime, nes esate teisiama už „LKB Kroniką“. „Vadinasi, aš esu teisiama už tiesą ir meilę žmonėms!… Man teko pavydėtina dalia, garbinga lemtis – ne tik kovoti dėl žmonių teisių ir teisingumo, bet ir būti nuteistai.“
– Teismo salė buvo visiškai tuščia, buvo tik tie, kurie teisė ir tardė ir dar šeši rusų kareiviai su automatais. Žmogžudžius paprastai saugodavo du kareiviai, o mane – šeši… Jie buvo rusų tautybės, manau, todėl, kad nesuprastų kalbos. O ir apklaustuosius liudininkus tuoj pat išvarė. Žinoma, aš protestavau prieš tai, man aiškino, kad teismas yra uždaras. Sakiau, kad ir uždarame teisme privalo būti liudininkai. Teisėjas Kudrešov man pasakė: „Dar žodis, ir mes tave išvežame, nuteisime už akių“. Atsakiau: „Tai bent teismas bus – be žmonių, be liudininkų ir be manęs…“ Po tardymo atsisakiau advokato, man leido susipažinti su savo byla, tada nusprendžiau kalbėti pati ir pradėjau ruoštis savo gynimosi kalbai.
Teismo buvau įvardinta ypatingai pavojinga valstybine nusikaltėle. Mane išvežė jau trečią dieną, nors paprastai po teismo išveždavo po dviejų savaičių, taigi brolis nieko nespėjo perduoti. Traukinio vagone mane vežė vieną dviviečiame užtvare su grotomis ir spyna. Prieš mano duris stovėjo kareivis su automatu. Gretimas vagono užtvaras buvo prigrūstas nuteistų vyrų kriminalistų. Nors nebuvo galima kalbėti, tie nuteistieji paklausė manęs, ką aš tokio padariau. O aš jiems spontaniškai: „Povandeninį laivą nuvariau!“ O kad pakilo mano autoritetas!
Galbūt tai buvo kerštas už teisme jūsų pasakytas kalbas?
– Jie, matyt, norėjo izoliuoti, nes tuose šešiuose persiutimo punktuose mane visur laikė mirtininkų kamerose. Atvežę į Mordoviją išlaipino visą vagoną, ir čia nuteistieji paslapčia man parūpino kuo ir ant ko rašyti, voką, ženkliuką, saldainių… Būnant mirtininkų kameroje girdėdavosi, kaip kareiviai prižiūrėtojai vaikšto su kerziniais batais cementinėmis grindimis. Jei prieina pažiūrėti – aš skaitau laikraštį, o kai nueina – paslapčia rašau… Taip atkūriau savo kalbas, kurias pasakiau teisme. Ir galvoju, Viešpatie, Tu esi visagalis, jei Tau reikia, jei tai bus naudinga žmonėms ir Bažnyčiai, tai atsiras galimybių perduoti. Ir turbūt priešpaskutiniame persiuntimo punkte į mano kamerą įleido čigoniukę. Jai pasiūliau pasirinkti gerų mano drabužių. Kai pasiteiravo, kuo galėtų man atsidėkoti, paklausiau, gal Vilniuje turi pažįstamų čigonų. Kai pasakė, kad turi, paprašiau savo ranka užrašyti to gero pažįstamo adresą ant voko ir raštelį su prašymu, kad tą laiškelį po 23 valandos nuneštų ir atiduotų adresatui į rankas. Tą čigoniukę greitai iškėlė iš mano kameros. Po kurio laiko į kamerą atėjo vienas kareivėlis, nors visada jų būna trys, kurie kartu veda pasivaikščioti ar valgyti atneša. Jo ir paklausiau, ar negalėtų įmesti mano laiško į pašto dėžutę. Vilniuje, kai dar prieš teismą norėjau perduoti, ką žadu kalbėti, laišką paprašiau išsiųsti tokio Grišos, bet jis tą laišką nunešė tiesiai mano tardytojui… Taigi buvo žinoma, ką aš kalbėsiu, ir man aukso kalnus siūlė, kad tik tylėčiau. Už laiško išsiuntimą kareivis galėjo gauti net 15 metų kalėjimo. Iki šiol už tą kareivėlį meldžiuosi.
Nepraėjo nė mėnuo Mordovijoje, kai moterų lagerio viršininkė pakvietė mane į kabinetą, nes esą atvažiavo mano žemiečiai. Tada jie man pasakė: „Atvažiavom tavęs parvežti į Vilnių, nuimam šešis metus, grįši laisva su viena mažyte sąlyga – nesakyk kam, nesakyk kaip, tik pasakyk, kur sugebėjai prasiveržti su tuo, ką kalbėjai teisme: Vilniuje, kelyje ar Mordovijoj?“. „Oi, broli, sakau, čia toks nuostabus rojus, nenoriu grįžti namo!“ O paskui po šešerių metų, kai sugrįžau, stomatologė Jadvyga Lapienytė papasakojo, kaip čigonas su ilga žila barzda jai atnešė mano laišką ir kaip jį perdavė sesutei Bronytei. Nors „Kronika“ buvo ką tik išleista, bet pavyko ją papildyti ta mano kalba, ir po gerų dviejų mėnesių po mano teismo „Amerikos balso“ radijas bei kita užsienio žiniasklaida paskelbė, ką Sadūnaitė kalbėjo teisme. Dėl šios mano išplatintos kalbos tardytojas Pilelis neteko majoro laipsnio, o kitą tardytoją ištiko priešinfarktinė būklė… Dievulis norėjo aiškiai parodyti, kad yra ir kita jėga – mus mylinti ir galinga.
Trečioji kalba taip pat sulaukė ypač daug atgarsių ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, kuomet pačiame Atgimimo priešaušryje, 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitinge prie Adomo Mickevičiaus paminklo, pirmoji netikėtai kreipėtės į susirinkusiuosius ir pasmerkėte Baltijos šalių okupaciją, įvykdytus nusikaltimus žmoniškumui, ko pradžia buvo 1939 08 23 pasirašytas slaptas Molotovo-Ribentropo paktas.
– Po šito mitingo mane gąsdino ir mušė. Vežiojo po Baltarusijos miškus pusantros paros. Kadangi esu sangvinikė, sakiau, tylėkit, dabar meldžiuosi… O paskui jiems pamokslavau ir aiškinau apie maldos galybę.
Persekiojimai, suėmimas, kalėjimas, tremtis, sunkus darbas, prastos gyvenimo sąlygos, atskirtis nuo Tėvynės… Kokie gyvenimo epizodai ar likimo smūgiai Jums buvo patys sunkiausi?
– Sunkiausia buvo tuomet, kai valdžia ėmė grasinti susidorojimu su mano broliu. Jį labai baisiai naktimis tardė, gąsdino, kad psichiatrinėje baigs savo gyvenimą. Melancholiško charakterio brolis guodėsi, kad kuo toliau, tuo sunkiau jam tai ištverti. Parašiau protesto pareiškimus LTSR Sveikatos apsaugos ministrui ir LTSR prokurorui. Aprašiau viską, kas darėsi su broliu, kodėl jį uždarė, kad grasino su manimi susidoroti dėl tariamo chuliganizmo, kai nuėjau jo aplankyti. Išsiųstų pareiškimų tekstą išspausdino „Kronika“, ir kai ši žinia buvo išplatinta, broliui tai labai pagelbėjo. Ačiū, Dievui, kad jis nepalūžo.
Prieš išvežant į lagerį KGB tardytojas Pilelis ir man atvirai grasino: „Užmušim, negrįši!..“ Tuo metu iki manęs niekas po lagerio nebuvo gavęs tremties, tik paprastą ar griežtą režimą, o tremtį iš politinių kalinių vienintelė pirmoji aš gavau. Buvo labai sunkus darbas lageryje, siūdavom darbines pirštines, kurių delnas buvo padengtas stiklo pluošto medžiaga, o patalpa maža, be ventiliacijos, taigi pilna stiklo dulkių, labai senos elektrinės mašinos. Dirbom viena pamaina, per ją reikėjo pasiūti 60 pirštinių. Jeigu nesuspėdavom, galėjom pabaigti po pietų. Bet jeigu normos nepadarai – tuomet į karcerį!
Turėjote didžiulį draugų ir bičiulių užnugarį, kurie palaikė jus savo malda. O ir jūsų pačios tikėjimas ir ryšys su Dievu buvo toks tvirtas, kad net kriminalinę nusikaltėlę išmokėte maldų, ir ji su jumis ėmė kartu melstis…
– Labai nuoširdžiai visiems sakau, kad esu visų skolininkė. Tiesiog fiziškai jutau tą pagalbą. Niekada nebuvau tokia laiminga, aukštyn kojom vaikščiojau, tardymo izoliatoriuj dainavau visokiausias giesmes. O kareiviai rusiškai rėkdavo: „Tylėk, negalima!“ O aš jiems atsakydavau: „Kaip, broliai, tylėti, šitoks džiaugsmas, ištvert negaliu!“ O jie laksto pasimetę: „Ir atvežė ant mūsų galvų ilgai grojančią plokštelę, išjungt negalima… Pas viršininką!“
Akivaizdu, neieškodavote žodžio kišenėje, sakėte, kad jums Dievas tarsi duodavo, ką pasakyti. Ir net dramatiškomis aplinkybėmis sugebėdavote spontaniškai pažerti humoro, sąmojo ir džiaugsmo…
– Veda tardyti, o aš galvoju: „Jėzau, Tu sakei, negalvokit, ką pasakysit, jums bus duota. Pasitikiu Tavimi!“ Prisimenu, kaip KGB tardymo izoliatoriaus pasivaikščiojimo kiemelyje vaikštau, ten negalima nei kalbėti, nei kosėti, bet imu ir uždainuoju: „ Aš nekenčiu vėliavos raudonos, penkiakampės žvaigždės kruvinos…“, ir girdžiu – aplodismentai! Paskui pusę metų neišvedė pasivaikščioti… Kiti tuo metu suimti disidentai, kurių dalis iš jų taip pat buvo už „Kronikos“ platinimą, vėliau man sakė: „Nijole, kaip pakėlei nuotaiką!“ Tai iš tiesų buvo labai spontaniškai Dievo duota.
Pakalbėkime apie aukos prasmę. Jūs tikrai puikiai žinote, kas tai yra, nes visas Jūsų gyvenimas yra aukojimasis dėl tikėjimo, laisvės, Tėvynės, tiesos, ateities…
– Čia romantika! Juk ne Stalino laikai! Kalėjimas – juk romantika. Ten geriau nei vienuolyne. Ištisai griežta tyla ir susikaupimas…
Sakot romantika… betgi nejaugi ir karceris?
– O neįkišo manęs! Stebuklas, Jėzus turbūt žino, kad esu pats silpniausias sutvėrimas, tai neištverčiau tam karceryje. Nė vienos dienos ten nebuvau.
Buvote tapusi nekenčiama ir persekiojama sovietų valdžios prieše. Tačiau tose sunkiose ir varginančioje aplinkybėse esate patyrusi ir ne vieną mistinį išgyvenimą. Savo knygoje rašėte, kaip slapstydamasi nuo KGB, užėjote į savo draugės vienuolės butą pailsėti. Užsnūdusi susapnavote, kad milicija jau tyko jūsų prie šio buto durų. Ir iš tiesų, netrukus Jus pažadino skambutis į duris… Kokių mistinių dalykų dar pasitaikė Jūsų gyvenime?
– Jeigu ne tas sapnas, greičiausiai būčiau atidariusi duris. Tose duryse nebuvo akutės, tik mažas langelis virš durų, taigi tyliai užlipau ant kampe buvusio staliuko ir atsargiai pažvelgiau. Matau, ogi dvi milicininkų kepurės… Žvilgtelėjau per kambario langą į kiemo pusę, prie pat laiptelių stovi balta „Niva“, o milicininkas skambina ir skambina į duris… Laimei, jie pasikalbėjo su vairuotoju, sėdo ir išdūmė. Gretimame bute gyveno dvi mūsų kongregacijos sesutės, tai aš tuoj pas jas, ir pasislėpiau iki vakaro. Va toks buvo pogrindinis gyvenimas.
Dar būdavo taip, važiuoju į Maskvą, išlipu, vakare po 23 val. ateinu į butą, niekada ten nekalbėdavau, tik palikdavau „Kronikos“ filmuką ir dar parašydavau ant lapelio, kada kitą sykį atvyksiu. O vieną kartą atvažiuoju, išlipu, ir aiškiai suprantu, kad negaliu važiuoti į tą Cvetnoj bulvarą perduoti filmuko. Paskui kitą dieną sužinojau, kad tenai iki 23 valandos kaip tik buvo krata. Būčiau tiesiai jiems į rankas pakliuvusi. To buto šeimininkai buvo tikintys žmonės, jie turėjo kontaktų su Amerikos ambasados darbuotojais ir jiems perduodavo „Kronikos“ filmukus. Mes juos atveždavom įpakuotus į dantų pastos ar pudrinės tūbelę. Ambasados darbuotojai „Kroniką“ į Ameriką persiųsdavo diplomatiniu paštu, kurio neturėjo teisės tikrinti KGB.
Labai įdomus jūsų gyvenimo epizodas, kuomet per Maskvą vykote į Laisvąjį pasaulį, turėjote tikslą dalyvauti Pasaulio jaunimo dienose Ispanijoje. Ir čia Jūsų laukė didelė staigmena, netikėtas susitikimas…
– Taip, 1989 metais vasarą atvykau į Prancūziją, kur dalyvavau Europos jaunimo susitikime Parė le Monialį. Iš ten ketinau rugpjūtį vykti į Santjago de Kompostelą, kur turėjo vykti Pasaulio jaunimo susitikimas su Šventuoju Tėvu Jonu Pauliumi II. Norėdama ten patekti, turėjau gauti Ispanijos vizą. O mano pasas dar tuomet buvo su kūju ir pjautuvu… Mane globojusi prancūzė žurnalistė ir filosofė Fransua Tom nuvedė į ambasadą. Tenai išlekia vienas ambasados darbuotojas ir nustemba: „Sadūnaitė!“ Pasirodo, jis ispanų kalba buvo skaitęs mano knygą. Vizą gavau ilgesniam laikui.
Taigi iš Paryžiaus nuvažiavome į Santjago de Kompostelą, apgyvendino kalnuose, didelėse palapinėse. Iš ryto visi susirinkę giedam, staiga girdžiu, Sadūnaitės ieško! Galvoju, nieko sau, Ispanijoj. Paryžiaus kardinolas Jean-Marie Lustiger man tada ir sako: „Ir kas tu per žmogus? Aš dirbu Vatikane, ir visi nori susitikti Šventąjį Tėvą. O štai popiežius Jonas Paulius II šiandien atsikėlė ir sako: „Surask seserį Nijolę Sadūnaitę ir atvežk man!“ Bet iš kur šventasis Tėvas sužinojo, kad ten atvykau!? Į autobusiuką pasikviečiau ir kartu su manimi buvusias pravoslaves iš Maskvos ir Peterburgo. Po Šv. Mišių žmonės išeidinėja, o aš matau, kad kunigas Dauknys eina. Aš jam šūktelėjau: „Kunige Algirdai!“ Nustebusiems paaiškinau, kad jis iš Lietuvos, tai irgi nori Šventąjį Tėvą pamatyti… Mus įvedė į kuriją ar į kleboniją, stovime apačioje ant laiptukų, praėjo keliolika minučių, atsidaro durys, įeina Šventasis Tėvas su balta sutana, šalia jo du kardinolai, ir jis kreipiasi į mane: „O, Sadūnaitis!“ Tada priėjęs, paėmė mano galvą abiem rankom, prie vieno peties, prie kito peties priglaudė… Ir tokia šiluma padvelkė! O aš juk buvau apšvitinta.
Kai tik atvykau į Paryžių, patikrino mano sveikatą ir rado didelę mažakraujystę. Išrašė dėžę piliulių, tik važiuodama į susitikimą jų nepasiėmiau. O paskui popiežius Jonas Paulius II paklausė manęs, kaip ten Sibire buvo, sakau: „ Romantika, Šventasis Tėve!“ Jis pasakė, kad skaitė mano knygas italų kalba, kad labai myli Lietuvą ir kiekvieną vakarą labai karštai meldžiasi už ją. Ir dar man pasakė, kad būdamas Lenkijoje vyskupu, gavo leidimą kelis kartus apsilankyti pas italų šventąjį stigmatizuotąjį vienuolį kapuciną Tėvą Pijų. Viename pokalbyje Tėvas Pijus paprašė perduoti lietuviams, kad jokia tauta pasaulyje neturi tiek šventųjų kankinių, kaip Lietuva. Ir tegul lietuviai prašo savo tautos šventųjų kankinių užtarimo, nes gali būti kažkokie kataklizmai, tautos gali būti nušluotos nuo žemės paviršiaus, bet Lietuva išliks. Kai grįžau į Paryžių, kardinolo Bačkio brolis, pas kurį gyvenau pusę metų, mane vėl nuvežė pasitikrinti sveikatos. Ir kokia nuostaba, kraujo tyrimai buvo kuo puikiausi! Taigi patyriau tikrą popiežiaus Jono Pauliaus ll išgydymo galią.
Netrukus Jūs keliavote po laisvąjį pasaulį, viešėjote daugelyje užsienio šalių, pasakojote apie tai, ką Jums teko išgyventi kovojant už laisvę ir tikinčių žmonių teises. Turėjote daugybę susitikimų su žymiais žmonėmis, ne viena užsienio šalis Jus pagerbė savo apdovanojimais. Esate Teksaso garbės pilietė, taip pat apdovanota Šv. Pranciškaus Asyžiečio medaliu, kurį taip pat buvo gavusi ir Motina Teresė iš Kalkutos.
– Nors KGB sovietmečiu mane varė iš Lietuvos, jiems sakydavau, kad niekur nenoriu važiuoti, man ir Lietuvoje yra labai gerai. Pabuvusi Prancūzijoje, vėliau apsilankiau Austrijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Amerikoje, Kanadoje. Apsistodavau dažniausiai vienuolynuose, susitikdavau su religijos atstovais, žurnalistais, bendravau su žmonėmis, salės buvo pilnos ir susitikimų būdavo po du ar tris per dieną… Užsienio žmonės tada dar nelabai orientavosi, kas vyksta pas mus Lietuvoje.
Nugyvenote labai permainingą ir įvairiaspalvį gyvenimą. Kokie jausmai jus aplanko apžvelgiant savo gyvenimą?
– Man jau 85 metai, bet šiąnakt sapnas buvo ilgesnis, nei tie 85 metai. Ką tu padarei Dievo malonės stiprinama, tai yra dėkingumas Dievui už tą malonę. O jei kur krūmuose prasėdėjai, tai, Dievuli, atleisk. Lieka tik tie du dalykai, ar buvai ištikima, ar kažkur stabtelėjai, nepadarei pilnai, ką galėjai padaryti. Teesie Tavo valia! Ir tie pralaimėjimai svarbūs, tada nosytė nesikelia. Tada supranti, kad čia tavo, o visa kita yra Dievo dovana, ir tu negali savintis dovanos, nes ji ne tavo. Tai ir yra malonė.
Esate vienuolė, taigi maldos žmogus, taip pat aktyviai domitės visuomenės ir politikos gyvenimu, daug skaitote periodikos leidinių, domitės viskuo, kuo gyvena Lietuva ir pasaulis. Kas šiuo metu Jums yra ypač svarbu, kas jus neramina, dėl ko išgyvenate? Pamenu, esate minėjusi, kad kartais supykstate ant Dievo dėl akivaizdžios neteisybės ir mintyse net pasibarate su juo…
– Ir šventoji Teresė tą darė… Jėzus sakė: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos“. Labiausiai išgyvenu dėl moralinio supuvimo, palaidos antikrikščioniškos dvasios, didžiavimosi sunkiomis nuodėmėmis, kuomet yra užvaldžiusi puikybė: „Aš viską galiu, virš manęs nieko nėra, ne Dievo, bet mano įsakymai ir mano norai“. Tai yra pats baisiausias dalykas. Už tai labiausiai ir meldžiuosi. Žinoma, nuodėmę reikia smerkti, bet patį paklydusį žmogų tik užjausti gali. Net ir dėl labiausiai paklydusių žmonių Kristus mirė ant Kryžiaus. Iki šiol meldžiuosi ir už tuos mano brolius tardytojus, ir tikiu, kad Dievo malonė suveikia.
O dėl to labai baisaus karo Ukrainoje, tikiu, kad labiau priartėjom prie Dievo. Žiūrėkit, kaip daugelio širdys atsivėrė. Mes labai dažnai nematom šalia esančio vargšo. Kartais tūkstančius per kelias minutes sudeginam su kokiais fejerverkais. O kad kartais namas be stogo, vaikai alkani – nematom. Dabar priimam pabėgėlius, rūpinamės jais, net savo butus užleidžiam. Taigi tos širdys atsivėrė artimui. O kur yra meilė – ten yra Dievas. Meilė pridengia daugybę nuodėmių. Pažiūrėkim, kiek daug žmonių rizikuoja savo gyvybe padėdami Ukrainai. Manau, kad kartais Dievas panaudoja baisiausius dalykus vardan gėrio, tik kartais tai labai sunku suprasti.
O už ką esate labiausiai dėkinga Dievui?
– Už tikėjimo malonę, kuri yra pati didžiausia dovana. Tikėjimo dovana yra labai didelė parama žmogui. Dievas yra begalinė Gailestingoji Meilė. Ir kiekvienas žmogus jam yra labai brangus, nes už jį Jis mirė ant Kryžiaus. Mums žmogiškai nesuprantami tie Dievo Gailestingumo keliai. Bet reikia turėti viltį, kad bus Dievo pergalė. Nors gyvenime galbūt esame kreivi ir šleivi, bet turėtume nuolat kartoti ir kartoti: „Dieve, pasitikim Tavo meile, Tavo Gailestingumu“. Jau ne pirmą kartą skaitau Šv. Faustinos „Dienoraštį“, kuriame ji rašė, kad Jėzus jai pasakė, kad kol žmonija su pilnu atvirumu ir pasitikėjimu nesikreips į Dievo Gailestingumą, ramybės pasaulyje nebus. Visos mūsų nuodėmės Dievo tiek neįskaudina, kaip nepasitikėjimas jo Gailestingumu, kuris yra beribis.
Tebūnie šitas pokalbis kaip liudijimas apie tai, ką žmogaus gyvenime gali nuveikti Šventosios Dvasios dovanos – jūsų pačios gautos ir dar pusė pasidalintų! Labai ačiū jums už maldas ir Dievo meilę, kuriomis dosniai dalinatės su kiekvienu sutiktu žmogumi.
