Šeštadienio, rugsėjo 23 d., popietę popiežius Marselio sporto stadione aukojo Sargybos Dievo Motinos šventės šv. Mišias su „Viduržemio susitikimų“ renginyje dalyvavusiais vyskupais ir kunigais.
Pranciškaus vizitą temdė nesutarimai dėl į Europą atvykstančių migrantų, o jo raginimas priimti šiuos žmones supriešina jį su daugumos ES šalių, įskaitant Italiją ir Prancūziją, vyriausybėmis.
Visgi pagrindinis jo vizito akcentas buvo Mišios pagrindiniame Marselio stadione „Velodrome“, kuriame paprastai vyksta regbio ar futbolo rungtynės.
Baigdamas pamaldas popiežius sulaukė didžiulių ovacijų ir prancūziškai paprašė tikinčiųjų „melstis už mane, tai sunkus darbas“, ištaręs savo mėgstamą atsisveikinimo frazę.
Marselio arkivyskupas kardinolas Jeanas-Marcas Aveline’as (Žanas Markas Avelenas) paskelbė, kad popiežiui buvo suteiktas Marselio piliečio vardas, ir taip pat sulaukė minios ovacijų.
Pontifiko apsilankymas „Velodrome“ stadione buvo „tarsi apsilankymas kiekvieno Marselio gyventojo namuose“, pridūrė J. M. Aveline’as.
Pranciškus į stadioną įvažiavo savo papamobiliu, po to, kai lėtai pravažiavo miesto gatvėmis, kur jį pasveikino tūkstančiai gyventojų, mojavusių Vatikano ir Prancūzijos vėliavomis.
Pasak vietos pareigūnų, stadione buvo 50 tūkst. žmonių, o per popiežiaus kelionę gatvėse išsirikiavo apie 100 tūkst. žmonių.
Būkime „šoktelėjančiais“, gyvais krikščionimis
Šių Mišių liturgijoje Evangelijos skaitinys yra pasakojimas iš Luko Evangelijos apie Marijos apsilankymą pas Elzbietą, o vietoj Psalmės posmų giedama Marijos giesmė Mano siela šlovina Viešpatį iš tos pačios Luko Evangelijos. Homilijoje popiežius, komentuodamas šiuos tekstus, samprotavo apie tai, kas yra tikėjimo šuolis ir kaip labai reikia šuolio malonės Bažnyčiai Prancūzijoje ir visoje Europoje: naujo džiaugsmingo tikėjimo, meilės ir vilties šuolio.
„Turime iš naujo atrasti aistrą ir entuziazmą, įsipareigojimo brolybei skonį, vėl išdrįsti rizikuoti meile dėl šeimos ir pačių silpniausiųjų meilės, ir Evangelijoje iš naujo atrasti malonę, kuri perkeistų gyvenimą ir vėl jį padarytų gražų!“ – sakė popiežius.
Anot Pranciškaus, tikėjimo patirtis visų pirma sužadina gyvenimo žavesį – vidinį virpesį, pojūtį, jog kažkas širdyje sujudėjo. Priešingai nei šaltoje širdyje. Plokščia, šalta širdis gyvenimą tempia mechaniškai, be aistros, užsidegimo ar noro. „Mūsų europietiška visuomenė, – tęsė homilijoje popiežius, – gali visu tuo susirgti: cinizmu, nusivylimu, rezignacija, netikrumu, bendro liūdesio jausmu – liūdnomis aistromis, gyvenimu be sukrėtimų.“
Nuoširdžiai paklausime savęs: ar tikime, kad Dievas veikia mūsų gyvenime? Nematomai, o kartais nelauktai, veikia istorijoje, atlieka žavingus dalykus, veikia mūsų visuomenėse, paženklintose pasaulietinio sekuliarizmo ir savotiško religinio abejingumo? – klausė Pranciškus, pažymėdamas, kad yra būdas patikrinti, ar pasitikime Viešpačiu.
Mūsų europietiška visuomenė, – tęsė homilijoje popiežius, – gali visu tuo susirgti: cinizmu, nusivylimu, rezignacija, netikrumu, bendro liūdesio jausmu – liūdnomis aistromis, gyvenimu be sukrėtimų.
Pagal Luko Evangeliją, vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis (žr. Lk 1,41). „Kas tiki, meldžiasi, priima Viešpatį, – tęsė Pranciškus – tas „šokteli Dvasioje“, pajunta vidujai, kad kažkas persivertė, „šokteli“ iš džiaugsmo, užsidega noru pirmu asmeniu daryti, įgyvendinti svajonę, žino, kad Viešpats pašaukia ir kviečia liudyti Evangeliją, kad su nuolankumu, pagal gautas malones ir charizmas, kurtume naują pasaulį.“
Tikėjimo patirtis sukelia žavėjimąsi ne tik gyvenimu, bet ir artimu. Pagal Luko evangelijos pasakojimą matome, kad Dievo apsilankymas įvyksta ne per sukrečiančias kosmines apraiškas, o per paprastą dviejų moterų – Marijos ir Elzbietos – susitikimą. Pranciškus ragino mokytis iš Jėzaus, kaip atjausti gyvenimo naštos prislėgtus ir išvargintus žmones, „šoktelėti“ gailestingumu sutikto sužeisto kūno akivaizdoje.
Baigdamas Mišių homiliją Pranciškus ragino: būkime krikščionys, susitinkantys Dievą maldoje ir brolius meilėje – būkime „šoktelėjančiais“, gyvais krikščionimis, priimančiais Dvasios ugnį, kad mus sudegintų nūdienos klausimai, Viduržemio jūros regiono iššūkiai, vargstančiųjų šauksmas, šventosios brolybės ir taikos utopijos, kurios laukia įgyvendinimo.
Šeštadienio pavakare, po dviejų susitikimais pripildytų dienų, popiežius atsisveikino su Marselio arkivyskupijos bendruomene, Prancūzijos prezidentu, lydimu žmonos, ir, po trumpos išlydėjimo ceremonijos Marselio oro uoste, išskrido atgal į Romą.
Susitikimas oro uoste su prezidentu Emmanuelu Macronu (Emanueliu Makronu) buvo antras šios popiežiaus kelionės susitikimas šeštadienį, rugsėjo 23 d. su Prancūzijos valstybės vadovu. Prieš vidudienį, E. Macronas su žmona Brigitte aplankė popiežių Marselio rūmuose Palais du Pharo. Tuo pat metu popiežių kelionėje lydėjęs kard. P. Parolinas, Vatikano valstybės sekretorius, kitoje rūmų salėje susitiko su Prancūzijos ministre pirmininke Elisabeth Borne (Elizabet Born).
Šeštadienio rytą popiežius Pranciškus privačiai aplankė Meilės misionierių – Kalkutos Motinos Teresės – seserų namus, juose susitiko su nedidele grupe vienuolių šelpiamų ekonomiškai vargstančių Marselio gyventojų.
Padėkojęs už vienuolių liudijamą žmonijos brolybę, Pranciškus patikino, jog mūsų civilizacijos dažnai mus verčia gyventi kaip priešais ar svetimais. „Gyventi kaip broliams – tai pranašystė: visi esame broliai ir seserys!“ – pasakė popiežius.
