Švč. Mergelės Marijos Gimimo džiaugsmu ir vasarišku oru alsuojančioje Šiluvoje rugsėjo 13-ąją melstis ir dėkoti susirinko artimiausi Dievo meilės bendradarbiai Bažnyčioje – vyskupai, kunigai iš Lietuvos vyskupijų, seserys ir broliai vienuoliai, seminarijų studentai, diakonai.
Kunigystės šventimais ar vienuoliniais įžadais pasišventę Dievui vyrai ir moterys tradiciškai maldą Šiluvoje pradėjo Akatisto sugiedojimu Apsireiškimo koplyčioje, pagerbiant Mergelę Mariją, „neapsakomą Šviesą pagimdžiusią“.
Šitoje Šviesoje – Jo siųstoje Dvasioje – su įvairių Lietuvos kampelių – Zarasų, Gargždų, Panevėžio, Telšių, Vilniaus, Garliavos ir kt. – organizuotai ar pavieniui atvykusiais piligrimais paties Viešpaties auginamas ir želdinamas vynuogynas Šiluvos aikštėje vidudienį šventė iškilmingą Eucharistiją.
Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas jiems skyrė džiugų pasveikinimą, kad atvykdami patyrė keliaujančios tautos nuotaiką susirinkti Šiluvoje, kur Mergelė Marija yra vilties ir paguodos ženklas.
Eucharistijoje už dvasininkus, seminaristus ir Dievui pašvęstojo gyvenimo narius, už jų drąsų Evangelijos skelbimą ir tarnavimą Bažnyčiai – Kristaus Kūnui arkivyskupas sveikino koncelebruojančius brolius vyskupus – kardinolą Sigitą Tamkevičių SJ, Šiaulių vyskupą Eugenijų Bartulį, Kaišiadorių vyskupą Joną Ivanauską bei vyskupą emeritą Juozapą Matulaitį, Vilkaviškio vyskupą Rimantą Norvilą ir daugiau kaip šimtą kunigų, tarp jų ir vienuolius: tėvus benediktinus, dominikonus, jėzuitus, kapucinus, karmelitus, pranciškonus, redemptoristus, Tiberiados brolius.
Buvo pasveikinti kunigų tėvai, o plojimais palydėtas ypatingas sveikinimas – vyriausiajam Lietuvos kunigui! Tai 99-erių garbės kanauninkas, kunigas jubiliatas Povilas Svirskis iš Panevėžio vyskupijos, kuris švenčia 75-erių metų kunigystės jubiliejų ir taip pat buvo atvykęs šią dieną į Šiluvą. Sveikinimai buvo skirti ir kitiems jubiliejus švenčiantiems kunigams, kurių garbingi amžiaus ar tarnystės metai liudija ištikimybę tam, kuriam atsiliepė „palikę savo valtį“.
Arkivyskupas sveikino pašvęstųjų seserų šeimą Lietuvoje – į Šiluvą melstis atvyko daugiau kaip 20 vienuolinių kongregacijų sesių, kurios tarnavo liturgijoje: giedojo jungtiniame chore drauge su seminaristais ir Garliavos bažnyčios choristais, skaitė skaitinius, dalyvavo su broliais atnašų procesijoje.
į Šiluvą melstis atvyko daugiau kaip 20 vienuolinių kongregacijų sesių, kurios tarnavo liturgijoje: giedojo jungtiniame chore drauge su seminaristais ir Garliavos bažnyčios choristais, skaitė skaitinius, dalyvavo su broliais atnašų procesijoje.
Šios Dievo pajėgos, kaip jas pavadino arkivyskupas Kęstutis, išklausiusios nuolatinio diakono šventimus šiemet priėmusio pasauliečio Arūno Kučiko skelbtąją Evangeliją pagal Matą, vėliau klausėsi homilijos.
Homilijoje arkivyskupas Kęstutis pradžioje pasidalijo apie patirtį Pasaulio jaunimo dienose Australijoje, kai, atidavęs savo dalyvio pažymėjimą kitam broliui, neteko galimybės eiti Kryžiaus kelyje Sidnėjaus gatvėmis. Tai buvo pradžioje apmaudi, o galop malonės, Dievo artumo pripildyta įsiminusi patirtis.
„Viešpaties braižas! Tai, kas atrodo prarasta gyvenime, gali būti dalis malonės, kuri mums paruošta “, – sakė homilijoje, atkreipdamas dėmesį, jog tokią malonę patiria ir žmonės, ir vietos, kaip atsitiko ir Šiluvoje, kur Mergelė Marija pakvietė garbinti Dievą, kur apsilankęs šv. Jonas Paulius II prieš 30 meldėsi, kad mūsų tauta perkeistų širdį.
Homilijos žodžiais, būtent Šiluvoje Marija rodo gyvenimo laikyseną: gyventi taip, kad Dievas būtų pirmiausias, kad Jis būtų minčių, žodžių ir veiksmų centras.
Arkivyskupas atkreipė dėmesį į popiežiaus Benedikto XVI apmąstytą antrą Eucharistijos maldą „Dėkojame Tau, kad pašaukei mus tarnauti Tavo akivaizdoje.“
„Tarnauti – tai reiškia dovanoti Viešpaties artumą pasauliui. Ar iš mūsų veidų spindi ta šviesa, paguoda, padrąsinimas, kuriam mes, kunigai, vienuoliai, pasauliečiai esame pašaukti? Nuolat turime stovėti Dievo akivaizdoje, tiesą sakant, kautis su nuodėme, prašyti Dievo pagalbos“, – kalbėjo arkivyskupas.
Kaip pagalbą, arkivyskupas paminėjo vyskupo Fultono Sheeno (JAV) rekomenduotą Šventosios valandos praktiką – valandą per dieną, skiriamą Dievui, meldžiantis, skaitant, mąstant, kai Dievo akivaizdoje viskas rimsta, randasi paguoda, įžvalga… Evangelijos keletą kartų kalba apie valandą – pabudėjimą dėl Viešpaties.
„Toks laikas, lyg pabuvus saulėje, įspaudžia veide įdegį, kaip Mozei, kurio veidas, pabuvus ant kalno, spinduliavo. Toks santykis perkeičia, ir tada žmogus gali tarnauti. Jo akivaizda su Dievu ir tarnavimas eina koja kojon. Tarnavimas nešant ženklą“, – dalijosi įkvepiančiu žodžiu arkivyskupas K. Kėvalas su savo broliais ir seserimis tarnystėje.
Po 12 valandos šv. Mišių kasdien aikštėje vyksta seminaristų, dvasios tėvų pasidalijimai. Jauni žmonės liudija, kokiomis aplinkybėmis, kokioje jų gyvenimo situacijoje Viešpats juos pasišaukė. Šiandien seminaristai kalba ne apie tobulumą siekiamoje kunigystėje, bet apie nuoširdų pasiryžimą šiame kelyje siekti šventumo.
Šiluvoje melstasi už kunigus ir pašvęstuosius / Agnietės Čisler nuotr.
