Jėzaus daromi stebuklai paskatino mokinius mąstyti, kad jų mokytojas yra ilgai lauktas Mesijas, kuris Palestinoje įkurs savo karalystę. Todėl Jėzus pradėjo kalbėti, kas iš tikrųjų vyks ateityje: Jeruzalėje jam teks kentėti, jis bus nužudytas, bet po to prisikels. Ši Jėzaus kalba apie kančią ir mirtį mokiniams buvo visiškai nepriimtina, todėl Petras net draudė, kad Jėzus taip kalbėtų. Evangelistas sako, jog tuomet Jėzus aštriai subarė Petrą, nes jis mąsto ne Dievo, bet žmonių mintimis (žr. Mt 16, 21–22).
Dievo žodis skatina mus pasitikrinti, kas – Dievas ar pasaulis – nulemia mūsų mąstymą. Mes visi esame panašūs į apaštalą Petrą ir esame nuolatos gundomi siekti žemiškosios sėkmės; patiriame gundymų turtu, kūniškais malonumais ir siekiu pirmauti. Apaštalas Jonas net perspėjo pirmuosius krikščionis: „Nemylėkite pasaulio nei to, kas yra pasaulyje <…> nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio“ (1 Jn 2, 15–16).
Jėzus, matydamas, kaip klaidingai mąsto mokiniai, pradėjo aiškinti, kuo turi pasižymėti jo sekėjai: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16, 24). Kvietimas išsižadėti savęs apima visa tai, kas nesuderinama su meile Dievui bei artimui ir veda į nuodėmę, tai yra apima netvarkingą turto geismą, netvarkingą kūniškumą ir puikybę – norą iškilti virš kitų žmonių ir juos valdyti. Nei turtas, nei malonumas patys savaime nėra blogis, bet blogiu tampa tuomet, kai jų siekiama nesilaikant Dekalogo ir neįsiklausant į sąžinės balsą. Savo vertės jautimas yra net būtinas, bet jis tampa blogiu, kai pradedame save perdėtai aukštinti, o kitus niekinti.
Todėl svarbu budėti ir kontroliuoti, ko mes siekiame ir ką labiau už viską vertiname. Išsižadėti savęs, tai yra apvaldyti netvarkingus savo norus, yra per maža. Jėzus nurodė, kad jo sekėjai nebijotų kryžiaus, tai yra ramiai pakeltų visa, kas jų gyvenime sunku. Susidurdami su kančia, mes tuojau stengiamės jos išvengti, ir tai nėra blogai. Normalu, kai susirgę kreipiamės į gydytojus ir vartojame vaistus; normalu, kai užgriuvus sunkumams ieškome, kaip jų išvengti; tačiau bloga būna tuomet, kai ištikus sunkumams pasimetame, pykstame, kartais net Dievui priekaištaujame, kodėl jis leidžia mums kentėti.
Jėzaus paraginimas imti savo kryžių reiškia bet kokiuose sunkumuose ar kančioje išlaikyti ramybę suvokiant, kad kryžius gali tapti geriausiu keliu, vedančiu į amžinąją garbę. Jėzus ne tik mokė išsižadėti savęs ir nešti kryžių, bet ir paliko mums savo gyvenimo pavyzdį. Ilgus metus jis Nazarete savo prakaitu pelnė duoną, o paskutinius trejus metus, kai skelbė Evangeliją, vaizdžiai apibūdino: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“ (Lk 9, 58).
Jėzus baigė gyvenimą, paaukodamas už mus savo gyvybę ant kryžiaus, ir tik tada įvyko prisikėlimas bei žengimas į dangų. Prieš kiekvieną iš mūsų yra du pasirinkimai: tai, ką siūlo pasaulis, – bet kokia kaina siekti turtų, malonumų bei garbės, ir tai, ką patarė Jėzus – išsižadėti netvarkingų troškimų ir sekti paskui jį, nešant savo gyvenimo kryžių. Apaštalas Paulius ragina: „ Ir nesekite šiuo pasauliu, bet pasikeiskite atsinaujindami dvasia, kad galėtumėte suvokti Dievo valią, – kas gera, tinkama ir tobula“ (Rom 12, 2).
