Dažnai girdime raginimus melstis už pašaukimus. Meldžiamės, vis meldžiamės. Ir reikia pasakyti, kad šiandienis tikintis jaunimas labai nuoširdžiai stengiasi atrasti savo pašaukimą, bet niekaip neranda. Pašaukimų svarstymui daug rengiama seminarų, stovyklų, konferencijų. Ir gausiai dalyvauja jauni žmonės.
Man tenka su jais kalbėtis. Niekaip jaunas žmogus negali apsispręsti nei santuokai, nei kunigystei ar vienuolijai. Nes visur reikia ištikimybės iki mirties, reikia pasižadėti visam gyvenimui. Jaunas žmogus bijo, kad neištvers, nes šiandienis pasaulis šaukia, kad tai neįmanoma. Ne tik sako, bet ir rodo: skyrybos, gyvenimas susidėjus, net kaitaliojant partnerius, toks dažnas ir dvasinio gyvenimo metimas.
Ar jums nekyla klausimas, kodėl dabar taip yra visame pasaulyje? Atsakysiu: dėl to, kad sumenko krikščionybė. O krikščionybė, Kristaus mokslas visada reikalauja ištikimybės. Šiandien, 22 eilinio sekmadienio Žodžio liturgijos antrajame skaitinyje Paulius mums ir sako pamokslą, kaip tapti tikrais, ištikimais ir šventais krikščionimis. Tai – paties Dievo Dvasios įkvėptas pamokslas.
Išgirskime apaštalą! Įsiklausykime! Jis mums rodo tikrąjį kelią. Jaudinančiais žodžiais jis primena mums, kad esame krikščionys per Dievo gailestingumą, vis atsinaujindami dvasia, nesekdami pasauliu. Tuo Jis nori pasakyt, kad mes tampame tikrais krikščionimis, atiduodami visą savo gyvenimą Dievo žinion, pasiryžę gyventi tik pagal Dievo mokymą. Jis pabrėžė, kad turime „visą save“ atiduoti Dievui, o ne tik „kažkokią savo dalelę“. O tam reikia visada atkakliai kovoti prieš nuodėmę, taip traukiančią žmogų, taip dažnai pražudančią žmogų. Tą šiandien aiškiai pabrėžia ir Jėzus Kristus: „Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei“.
Manau, kad šiandien ypač tuo turime visi rūpintis, nes pagoniškas pasaulio mąstymas dabar net į Bažnyčią skverbiasi kaip anuomet Romoje. Žinau vieną tikybos mokytoją, kuris labai ugningai stengėsi patraukti visus savo mokinius prie Jėzaus, bet meldėsi tik retkarčiais. Žinoma, niekas iš jo apaštalavimo neišėjo. Arba vienas iš ateitininkų vadovų labai norėjo patraukti jaunimą prie Kristaus, bet atvirai gyveno su mergina. Šiandien daugelis laikosi tokios nuomonės, kad tai suderinama su tikėjimu; ragina kitus būti krikščionimis, bet patys gyvena tarsi pagonys. Save vadina krikščionimis, bet gyvena be Dievo.
Tai – nesąmonė! Net didysis filosofas Maksas Šeleris pasidavė šiam sąmonės prieštaravimui. Jis ugningai skelbė Jėzų Kristų. Tačiau jis davė valią savo geismams ir bandė išsisukinėti: „Aš tik kelio rodyklė. Ar galima reikalauti, kad rodyklė eitų keliu?“ Tai gal ir protingas posakis, bet krikščioniui tai netinka. Jei nori būti krikščionis, turi be išlygų sekti Kristumi, turi pašvęsti save gyvenimui be nuodėmės, Viešpats turi viešpatauti tavo mintims ir darbams. Kristus to reikalauja.
ragina kitus būti krikščionimis, bet patys gyvena tarsi pagonys. Save vadina krikščionimis, bet gyvena be Dievo.
Juk Paulius taip aiškiai skelbia: „Prašau jus, mano broliai seseris, aukoti savo kūnus, kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką!“ Dar aiškiau, dar aštriau jis tai skelbia Laiške galatams: „Neapsigaudinėkite! Dievas nesiduoda išjuokiamas. Ką žmogus sėja, tą ir pjaus. Kas sėja savo kūnui, tas iš kūno pjaus pražūtį, o kas sėja dvasiai, tas iš dvasios pjaus amžinąjį gyvenimą“ (Gal 6, 7). Tai reiškia, kad visą savo esybę, mintis, sprendimus ir darbus turime vis ryžtingiau derinti su Dievu. Negalime tapti krikščionimis be nuolatinio atsivertimo ar be nuolatinio moralinio kilimo. M. Šeleris bandė skelbti tikėjimą be atsivertimo. Todėl jis prarado tikėjimą, visiškai žlugo. Ir šiandien daugelis taip pražudo save. Jie nebegali tikėti Kristumi, nes nebegyvena krikščioniškai.
Brangūs seserys ir broliai, krikščionimis išsilaikysite tik tiek, kiek atsigręžiate į Dievą ir kiek kasdien naudojatės Dievo malonėmis. Dievas padeda mums tik tiek, kiek mes Jo prašome. Bet ar krikščionio gyvenimas šiandien nėra per sunkus normaliam žmogui? Argi įmanoma tapti tikru krikščioniu?
Taip, taip, seserys ir broliai, mums tai tikrai neįmanoma. Esame per silpni, neturime tam jėgų. Daugelio atžvilgiu tai labai prieštarauja mūsų jausmams. Būti krikščioniu, tai reiškia ryžtingai, beatodairiškai keistis. Daugeliui be galo sunku mąstyti ir elgtis kitaip, negu dauguma. Tai nenuostabu. Tačiau Paulius perspėja: „Nesekite šiuo pasauliu!“ Paulius nenuleidžia kartelės.
Bet ar mes tai pajėgiame? Ne! Būtina prisipažinti: „Mes negalime to padaryti.“ Krikščioniško gyvenimo pradžia – tai pripažinti savo silpnumą ir pasitikėti tik Kristumi, tada mumyse veiks Kristus, tada jis mums padeda nugalėti mūsų silpnumą, padaro mus galingais. Apaštalas Paulius sako, kad jo silpnume labiausiai veikia Kristaus galybė (plg. 2 Kor 12, 9). Dievas keičia mus ir atnaujina mus. Mes tiesiog turime leisti Dievui tai vykdyti.
