Popiežius Pranciškus šeštadienį gyrė Mongolijos žmonių išmintį, harmoniją su gamta ir dvasingumą, kartu perspėdamas jauną demokratiją apie tokius šiuolaikinius pavojus kaip korupcija ir aplinkos niokojimas.
86 metų Pranciškus, penktadienį atvykęs su pirmuoju popiežiaus vizitu į šią Azijos valstybę, esančią tarp Kinijos ir Rusijos, buvo pasveikintas per oficialią sutikimo ceremoniją, kurios metu pro valstybinius rūmus pražygiavo metaliniais šarvais dėvintys mongolų raiteliai.
Popiežius, kuris mojavo miniai priešais didžiulę bronzinę Čingischano statulą, o grupė jaunų mongolų katalikų skandavo „Viva il Papa!“, ieško neutralaus sąjungininko jautriame regione, nes siekia pagerinti Vatikano santykius su abiem Mongolijos kaimynėmis.
Pasitelkė jurtos simboliką
Popiežius Pranciškus, pasveikintas prezidento Uchnos Churelsucho, kuris vilkėjo tradicinį rūbą, pavadino save draugystės piligrimu ir gyrė šalies dorybes.
„Man didelė garbė būti čia, džiaugiuosi, kad atkeliavau į šį svarbų ir didžiulį kraštą, pas žmones, kurie gerai nusimano apie kelionės prasmę ir vertę. Tai atskleidžia jų tradiciniai būstai „ger” – gražūs keliaujantys namai“, – sakė popiežius Pranciškus per pirmą oficialų susitikimą Mongolijos sostinėje kreipdamasis į valdžios, diplomatinio korpuso, pilietinės visuomenės ir kultūros pasaulio atstovus.
Ger, tradicinis mongolų kilnojamas, apskritimo formos būstas, iš medinio karkaso ir vilnonio audeklo suręsta palapinė, taip pat žinoma jurtos pavadinimu, popiežiaus kalboje buvo pagrindinis simbolinis raktas į daugelį į kitų temų.
„Įsivaizduodavau, kad pagarbiai ir su jauduliu pirmą kartą įžengsiu į vieną iš šių apskritų palapinių, išsibarsčiusių didingoje Mongolijos žemėje, kad su jumis susitikčiau ir geriau jus pažinčiau. Tad štai aš prie įėjimo, draugystės piligrimas, ateinantis pas jus ant „pirštų galų“ ir džiugia širdimi, trokštantis žmogiškai praturtėti jūsų draugijoje“, – sakė Šventasis Tėvas.
Įėjus į draugų namus gražu prisiminti ankstesnius susitikimus ir apsikeisti dovanomis, pažymėjo popiežius, primindamas, kad diplomatiniai santykiai tarp Šventojo Sosto ir Mongolijos yra neseni – šiais metais minima 30 metų sukaktis, bet lygiai prieš 777 metus, 1246-aisiais, trečiąjį mongolų imperatorių Guyugą aplankė pranciškonas brolis Jonas (Giovanni da Pian del Carpine’as) ir įteikė jam Inocento IV laišką. Šis netrukus liepė parengti atsakomąjį laišką ir uždėjo savo antspaudą. Būtent šio iki šiol Vatikano bibliotekoje saugomo laiško kopija, pagaminta naudojant geriausias technologijas, ir buvo popiežiaus dovana mongolams. „Tegul jis tampa senos draugystės, kuri auga ir atsinaujina, ženklu“, – sakė Pranciškus.
Įprasta, kad anksti ryte iš palapinės išėję vaikai apžvelgia prieš jas plytinčias erdves, suskaičiuoja auginamus gyvulius ir pasako tėvams. Ir mums, anot Pranciškaus, naudinga apžvelgti platų mus supantį horizontą, ne apsiriboti siauru žvilgsniu, bet matyti toliau. Panašiai kaip iš klajonių stepėse patirties atsiradusios palapinės paplito visame regione, pritapo įvairiose kultūrose. Mongolijos dykumos, upelių išraižytos kalnų grandinės, taigos, spygliuočių miškai, pažvelgus iš aukštai, yra tarsi prabangiai dekoruotas audinys, atskleidžiantis visos planetos grožį.
Mongolų gyvulių augintojų ir žemdirbių išmintis, dėmesinga trapiai ekosistemos pusiausvyrai, yra pamoka tiems, kurie nori ne užsidaryti trumparegiškuose interesuose, bet ir ateinančioms kartoms palikti svetingą bei vaisingą žemę. Mongolijos žmonių rūpestingumo kultūra ir atsakingos valstybės ekologinės politikos gerbia tai, ką krikščionys vadina kūrinija, geranoriško Dievo sumanymo vaisiumi.
Mongoliškos palapinės, pridūrė popiežius, šiandien galėtų būtų pavadintos daugiafunkciniais „išmaniais“ ir „žaliais būstais“, neturinčiais jokio neigiamo poveikio aplinkai. O mongoliškoji holistinė šamanizmo tradicija ir pagarba kiekvienai gyvai būtybei, grindžiama budistine filosofija, yra svarbus indėlis į neatidėliotiną užduotį saugoti planetą.
Tradicinius būstus ger galima pamatyti kaimeliuose ir gyvenvietėse: tai vertinga tradicijos ir modernumo sąjunga. Palapinėse kartu gyvena jauni ir seni – taip išsaugomos šaknys, tuo pat metu atsiveriant globaliems vystymosi iššūkiams ir demokratijai. Mongolija turi svarbų tarptautinį vaidmenį Azijoje, balsą Jungtinių Tautų Organizacijoje ir siekia pamatinių žmogaus teisių standartų – Pranciškus paminėjo ryžtingą Mongolijos nusiteikimą prieš branduolinių ginklų grėsmę, taip pat mirties bausmės atsisakymą.
Mongoliškos palapinės, pridūrė popiežius, šiandien galėtų būtų pavadintos daugiafunkciniais „išmaniais“ ir „žaliais būstais“, neturinčiais jokio neigiamo poveikio aplinkai.
Mongolų palapinės žinomos ir tuo, kad tinka įvairiausio klimato sąlygoms skirtingiausiuose regionuose, kaip liudija gerai žinoma mongolų imperijos istorija. Šiemet Mongolija mini Čingischano 860 metų gimimo sukaktį. Imperija apėmė tolimas skirtingas žemes, o valdovai mokėjo pripažinti jų gyventojų talentus, juos derinti dėl bendro vystymosi ir užtikrinti taikų sugyvenimą. „Debesys praeina, o dangus lieka“, – citavo popiežius vietinę patarlę, linkėdamas, kad visuotinė brolybė išsklaidytų karo debesis.
„Čia, savo istorija ir dangumi turtingoje šalyje, prašykime tokios dovanos iš Aukštybių ir drauge kurkime taikos ateitį“, – sakė popiežius.
Įžengus į tradicinę palapinę, žvilgsnis tuoj krypsta į viršų – į apvalią angą, pro kurią patenka šviesa. Pati mongolų tradicija padeda žvelgti į viršų, į nuo seniausių laikų mongolų gerbiamą mėlyną dangų. Į viršų pakeltos akys byloja apie atvirumą religiniam mokymui, didžiulės erdvės palankios dvasingumui, vidui ir tylai, stebėjimui ir nuostabai, nuolankumui ir esmei. Tai priešingi dalykai šiandienos vartotojiškumui, kuris nepaiso kitų žmonių, gerų tradicijų ir kuria daug neteisybių. O religijos, jei remiasi savo pradiniu dvasiniu paveldu ir nėra sugadinamos nukrypimų, iš tiesų padeda sveikų ir klestinčių visuomenių kūrimui, nes tikintieji deda pastangas, kad pilietinis sugyvenimas ir politika tarnautų bendrajam gėriui, priešinasi korupcijai.
Pasak popiežiaus, Mongolijos praeityje buvo gerbiami ir derinami skirtingi religiniai balsai. Todėl religinės laisvės įrašymas į dabartinę konstituciją buvo labai natūralus. Buvo peržengta ateistinė ideologija, siekusi ištrinti religinį jausmą, kurį vadino kliūtimi pažangai, ją pakeitė esminė skirtingų religinių įsitikinimų žmonių harmonijos ir bendro veikimo dėl tautų moralinės ir dvasinės pažangos vertybė. Šiuo požiūriu ir mongolų katalikų bendruomenė džiaugiasi galėdama įnešti savo indėlį. Ji pradėjo švęsti savo tikėjimą prieš trisdešimt metų tradicinėje palapinėje, o dabartinė katedra sostinėje taip pat primena jos formą.
Visus gerbdami, dalyvaudami tarpreliginiame dialoge, stodami už teisingumą, taiką ir socialinę santarvę, katalikai nori prisidėti prie savojo krašto augimo, užtikrino popiežius, linkėdamas, kad tai palengvintų ir nacionalinė įstatyminė aplinka bei rengiamas susitarimas tarp Mongolijos bei Šventojo Sosto. Katalikų bendruomenė, be grynai religinių dalykų, taip pat vykdo daug iniciatyvų švietimo, socialinės paramos ir sveikatos apsaugos, kultūros srityse.
„Jos gerai liudija Jėzaus Evangelijos nuolankumo, broliškumo ir solidarumo dvasią, vienintelį kelią, kuriuo katalikai pašaukti eiti kelionėje, kuria jie dalijasi su visais žmonėmis žemėje“, – sakė popiežius. Jo kelionės šūkis „Viltis kartu“ – nori pabrėžti bendros kelionės potencialą, o Katalikų Bažnyčia yra prisidėjusi prie ištisų tautų gyvenimo daugybėje sričių: nuo meno iki mokslo ar bendro sugyvenimo.
„Tegul įvairūs mongolų visuomenės sluoksniai, čia gerai atstovaujami, toliau dovanoja pasauliui unikalios tautos grožį ir kilnumą“, – linkėjo popiežius susitikimo dalyviams, su kuriais atsisveikino padėkodamas mongoliškai – Bayarlalaa!
Vatikanas stiprina savo pozicijas Azijoje
Pastaraisiais metais Mongoliją kamuoja korupcija ir aplinkos būklės blogėjimas: jos sostinėje oro kokybė yra viena blogiausių pasaulyje, o praėjusiais metais skandalas dėl pareigūnų lėšų iššvaistymo sukėlė gatvių protestus.
Be to, didžiuliams šalies teritorijos plotams dėl klimato kaitos, per didelio ganyklų skaičiaus ir kasybos gresia dykumėjimas.
Ši kelionė – Pranciškaus antroji per metus į šį regioną po pernai rugsėjį įvykusio vizito į Kazachstaną – yra geopolitiškai strategiškai svarbi.
Manoma, kad tai paskatins trapią Mongolijos demokratiją ir gali padėti Bažnyčiai užmegzti ryšius su galingesnėmis kaimyninėmis šalimis.
„Tai akivaizdus Šventojo Sosto siekis pasirūpinti Vidurine Azija ir nepalikti jos Rusijai ar Kinijai“, – naujienų agentūrai AFP sakė katalikybės Azijoje tyrinėtojas Michelis Chambonas (Mišelis Šambonas).
Šis vizitas – 43-oji Pranciškaus kelionė per jo, kaip Katalikų Bažnyčios vadovo, dešimtmetį – taip pat yra labai svarbus siekiant palikti galimybę geresniems Vatikano ryšiams su Pekinu ir Maskva, dar nepasiūliusioms popiežiui kvietimo.
„Tai būdas nepasiduoti, priminti jiems: „Aš esu čia!“ – sakė M. Chambonas. – Tai būdas nesėdėti Romoje ir nelaukti, kol kas nors įvyks, o pasinerti į įvykius.“
