Knyga keistu pavadinimu „Devyniolika-aštuoniasdešimt keturi“ arba „1984“ pasirodė 1948 metais (čia toks sąmoningas skaičių žaismas), pasirodė tuomet, kai pasaulio intelektualai suvokė, kad tas karas pasibaigė kažkaip ne taip. Po pergalės švenčių Europoje ėmė dygti geležinė uždanga, pranašaujanti pasaulio padalijimą ir grėsmingą karinę konfrontaciją. George’as Orwellas sukūrė dabar jau etalonu tapusią distopiją, aiškiai teigiančią, kad žmonijos progresas gali būti regresas, laisvė gali virsti vergove it t.t.
Drįstu teigti, kad romano populiarumas be kitų dalykų paveikė ir politikus. Įspėjo juos, kad ta šalimi ar sistema, kuriančią geležines uždangas negalima tikėti, o jau tu labiau – pasitikėti.
Vėliau ateities pranašautojų dangus ėmė giedrėti, vadinamieji rašytojai-fantastai susižavėjo kosmoso užkariavimais, savo herojų pagalba kovojo su branduolinio karo ar ekologinių katastrofų padariniais. Dar vėliau griuvo ir geležinė uždanga. Visi vieningai sutarė – 84-ji neatėjo ir niekada neateis, Orwellas visus per daug prigąsdino, diktatoriai ne tokie jau baisūs, mes išmokome su jais gyventi ir susigyventi, išmokome net juos gerbti ir mylėti… Dabar gyvensime ilgai ir laimingai, distopijas reikia pamiršti ar net uždrausti.
Tačiau tačiau tačiau…
Jei statistikos skaičiuotojai nemeluoja, George’o Orwello rašiniai vėl tampa bestseleriais. Ukrainoje “1984” tapo dažniausiai atsisiunčiama elektroninė knyga, Vakaruose gi pasirodė gausybė studijų apie Orwellą ir jo kūrybą, apie tai, ką jis rašydamas galvojo ir svajojo, apie tai, kaip rašytų šiandien. Nuo parodijų iki distopijos distopijų. Parodijas prisiminiau ne šiaip sau, nes netrūksta norinčių „epochos dvasioje“ perrašyti Orwellą, „pataisant“ jo požiūrį biologinių lyčių skaičių, įvedant daugiau „socialinės lygybės“. Jeigu jums į rankas paklius kokia nors „versija“, kuriame nebėra skirtumo tarp nusikaltėlio ir aukos, nėra skirtumo tarp vyro ir moters, tarp 1984 ir 1948, nėra skirtumo tarp distopijos ir utopijos, skaitykite atsargiai.
Svarbiausias šiandien yra, tikriausiai, politinis momentas. Pasiklausius rusų propagandos, gali susidaryti įspūdis, kad tikrieji aštuoniasdešimt ketvirtieji tikrai ateis, ateis greitai, nebus tokie švelnūs ir subalansuoti, kaip rašė britų džentelmenas. Rusai žino, ką daro, o daro tai, ko pasaulis dar nežino. Mes iki galo nežinome, kas vyksta Kinijos, Irano ar Šiaurės Korėjos represijų pasaulio viduje, nekalbant jau apie visokias nedideles „eritrėjas“. Pasaulio istorijoje buvo daugybė autoritarinių režimų ir situacijų, kurios galėtų būti interpretuojamos kaip panašios į tai, ką George Orwellas vaizdavo savo kūriniuose.
Kartaginos sunaikinimas, vyko metų metais, „žydų klausimo“ sprendėjai nespėjo, nes baigėsi karas. Ukrainos sunaikinimas, planuotojų, dešimtmečio ar net kelių dešimtmečių reikalas.
Šiandien jau beveik niekas netiki, kad rusams pavyks. Bandymas pradėtas ir bandymas tęsiasi, bet dėl to ne Ukraina silpsta, o didėja rusų vykdomų nusikaltimų skaičiaus. Pasak diplomatų, bet kokio taikos traktato (ar sandorio) didžiausia bėda yra tai, kad nusikaltimų jau niekaip negalima pamiršti. Pernelyg daug, kad kas ir bandytų pamiršti. Savo ruožtu tai dar kartą patvirtina visai Vakarų sistemai nemalonų faktą, kad istorija nesibaigė. O kaip norėjosi, kad ji pasibaigtų, kad visi taptume tokiais atsipūtusiais istorijos pensininkais ir ekskursinėmis grupelėmis lankytume išlikusius praeities paminklus ar jų griuvėsius. Pensijinis amžius atidėtas.
Rusai žino, ką daro, o daro tai, ko pasaulis dar nežino.
Ne kartą mano cituotas amerikiečių politologas George’as Friedmanas, teigia, kad ne taip jau sunku žinoti, kas bus ateityje. Ogi bus tai, apie ką nesinori nė galvoti. Užteko vienos generacijos, kad išsipildytų, tai ko nieku būdu neturėjo nutikti. Prieš mus vyksta nusikaltėlių karas, kurio mes, deja, niekaip neįstengiame laimėti, t.y. negalime sutramdyti blogio.
Tapome sparčiausiai išmirštanti civilizacija, ir išmirštame tiesiog savo iniciatyva. Savo egzistavimą konstruojame pagal horoskopus ir mokslo karikatūras, kovojame su pačių pastatytais vėjo malūnais. Europos Komisijos ir Parlamento kadencija jau į pabaigą, o ambicinga gerovės programa nepradėta vykdyti, visas laikas sugaištas „gaisrų gesinimui“, valstybių lyderiais renkami gelbėtojai ir kovotojai su blogiu. Vis dar turinčios prasmė viešosios nuomonės apklausos byloja, kad vis daugėja manančių, kad bus blogiau ir blogiau. Taigi, tikimės distopijos… Šaltasis karas pasibaigė kažkaip ne taip.
Besidomėdamas globaliais bei regioniniais ateities planavimo scenarijais galiu jau beveik statistiškai patikimai teigti, kad laimingus scenarijus – utopijas – rašo daugiausiai diktatoriai ir autoritarinių režimų sekretoriatas. Jie turi pasaulio „sutvarkymo“ planus ir (galbūt) netgi jais tiki. O jei tiki, tai bando ir įgyvendinti, o mes stebimės… kaip čia taip, pagal mūsų ideologiją diktatoriai turi išmirti, o jie – laimė kuria. Vadinami „neutralūs ekspertai“, dažniausiai samdyti rašo kelis, vienas kitam prieštaraujančius, scenarijus ir liepia patiems išsirinkti, kurio labiausiai norisi (nors teisingiau būtų rinktis labiausiai nenorimą). Tai didele dalimi niekinis užsiėmimas, skatinantis veikiau laukti, kas čia nutiks, nei pačiam kurti ateitį.
Realiausius scenarijus rašo tie, kurių niekas specialiai nesamdo ir neprašo, kad būtų taip, kaip mes norime. O būna, jau sakiau, kaip nenorime. Žinau, kad yra daug, cituojančių „1984“, bet kur kas mažiau tikrai perskaičiusių. Nesakysiu čia kaip romanas baigėsi, noriu, kad patys paskaitytumėte. Tik sekdamas tą nelemtą Minske nutupdyto lėktuvo istoriją ėmiau manyti, kad Lukašenkos tarnautojai romaną skaitė…
