Rugpjūčio 23 dienos bendrojoje audiencijoje popiežius Pranciškus pakvietė vėl pažvelgti į aistringo Evangelijos skelbimo pavyzdžius ir kalbėjo apie kone kiekvienam Lotynų Amerikos katalikui ir jam pačiam brangią vietą, kuri buvo ir tebėra gyvo tikėjimo versmė, – Gvadalupę, kurioje įvyko Dievo Motinos apsireiškimai.
Evangelija pasiekė šią vietą anksčiau už apsireiškimus, tačiau, deja, kartu su pasaulio interesais. Vietoje Evangelijos įkultūrinimo kelio pernelyg dažnai buvo renkamasi paskubomis perkelti ir primesti anksčiau parengtus modelius, stokojant pagarbos indėnų tautoms.
O Gvadalupės Mergelė, priešingai, pasirodo apsirengusi vietinių gyventojų drabužiais, kalba jų kalba, priima ir mėgsta jų kultūrą: ji yra Motina, o po jos apsiaustu kiekvienas vaikas randa vietos. Marijoje Dievas tapo kūnu ir per Mariją toliau įsikūnija tautų gyvenime. Dievo Motina skelbia Dievą tinkamiausia kalba – gimtąja. Taip, Evangelija yra perduodama motinos kalba (prasmių žaismas – itališkai gimtoji kalba sutampa su motinos kalba).
„Ir norėčiau pasakyti ačiū visoms mamoms ir močiutėms, kurios ją perduoda vaikams ir anūkams: tikėjimas yra perduodamas gyvenimu, todėl motinos ir močiutės yra pirmosios skelbėjos“, – pažymėjo popiežius Pranciškus.
Tikėjimas, kaip rodo Marija, yra perduodamas paprastai: Marija visur – Lurde, Fatimoje, Tepeiako kalvose Meksikoje – pasirenka paprastus žmones, kalba jiems ir visiems suprantama kalba, kaip ir Jėzus.
Popiežius pakvietė pažvelgti į šv. Jono Didako (Juan Diego), Gvadalupės Mergelės žinios skelbėjo, liudijimą. Tai buvo paprastas žmogus, vietos indėnas: būtent į jį nukrypo Dievo, mėgstančio daryti stebuklus per mažuosius, žvilgsnis. Jonas Didakas įtikėjo jau būdamas suaugęs ir susituokęs. 1531 metų gruodį jis buvo apie 55 metų amžiaus. Kelionėje ant aukštumos išvydo Dievo Motiną, kuri jį pavadino savo mažuoju ir mylimu vaikeliu. Marija indėną pasiuntė pas vyskupą paprašyti pastatyti šventovę toje vietoje, kurioje apsireiškė.
Tyros širdies Jonas Didakas tuoj pat susiruošė ir nukeliavo pas vyskupą, bet jam teko ilgai laukti, kol galėjo į jį kreiptis. Kai galiausiai buvo priimtas, vyskupas juo nepatikėjo. Indėnas vėl susitinka su Dievo Motina, kurį jį paguodžia ir paprašo pabandyti iš naujo. Indėnas grįžta pas vyskupą ir po didelių sunkumų jį sutinka. Vyskupas ir vėl juo nepatiki, bet pasiunčia iš paskos vyrus.
Štai skelbimo išbandymas ir nuovargis: nepaisant uolumo susiduriama su nenumatytomis kliūtimis, kartais pačioje Bažnyčioje. Skelbiant nepakanka liudyti gėrį, reikia mokėti ištverti ir blogį.
„Nepamirškime to: kad skelbiant Evangeliją neužtenka liudyti gėrį, bet reikia sugebėti ištverti blogį. Krikščionis daro gera, bet ištveria blogį. Abu dalykai eina kartu – toks yra gyvenimas“, – pakartojo popiežius.
Ir šiandien daugybėje vietų, kad Evangelija būtų įkultūrinta ir kultūros evangelizuotos, reikia ištvermės ir kantrybės, nebijoti susidūrimų, nenusivilti. Jonas Didakas, praradęs drąsą, prašo Dievo Motiną atleisti jį nuo užduoties ir vietoj jo pasirinkti kažką kitą, labiau gerbiamą ir sugebantį nei jis, tačiau ir vėl yra pakviečiamas tęsti savo misiją.
Skelbimas visada susiduria su tam tikro pasidavimo rizika: kažkas nepasiseka ir tada atsitraukiame, nuleidžiame rankas, galbūt įsitveriame į tai, kas mums teikia saugumą, užsidarome mažose grupėse ar intymistinėse pamaldumo formose. O Dievo Motina, priešingai, guosdama mus skatina eiti toliau ir augti. Kaip gera Motina ji globoja vaiko žingsnius ir tuo pat metu moko priimti pasaulio iššūkius. Jonas Didakas, taip sustiprintas, vėl sugrįžo pas vyskupą, kuris jo paprašė ženklo. Dievo Motina padrąsino širdyje nerimaujantį Joną ir pasiuntė jį ant kalvos viršūnės pririnkti gėlių. Nors žiema, nors viršūnė sausa ir akmeninga, Jonas Didakas iš tiesų rado gražiausių gėlių, pasikišo jas po apsiaustu ir parnešė Dievo Motinai kaip dovaną, bet ši patarė jam nunešti gėles vyskupui.
Jonas nukeliavo pas vyskupą, vėl kantriai laukė, kol bus priimtas, o tada vyskupo akivaizdoje atlapojo apsiaustą, norėdamas parodyti gėles: ir štai, ant apsiausto išryškėjo gyvas ir ypatingas, mums pažįstamas Dievo Motinos atvaizdas, o jos akyse įsispaudę tų įvykių veikėjai. Štai Dievo siurprizai: jei yra pasirengimas priimti ir paklusnumas, mums nenuspėjamu laiku ir būdu jis gali padaryti kažką netikėta. Tokiu būdu iškilo Mergelės Marijos šventovė.
Jonas Didakas, su vyskupo leidimu, savo likusį gyvenimą paskyrė šventovei, priimdavo ten piligrimus ir juos evangelizuodavo. Tai ir toliau vyksta Marijos šventovėse, piligrimysčių centruose ir skelbimo vietose, kur kiekvienas jaučiasi namuose ir jaučia kitų – Dangaus namų – nostalgiją. Ten tikėjimas priimamas paprastu, gyvenimišku būdu, ten Dievo Motina, kaip pasakė Jonui Didakui, išklauso mūsų verksmus ir gydo mūsų žaizdas. Išmokime apsilankyti Motinos namuose ir tada, kai gyvenime sunku ir tada, kai esame laimingi.
„Mums reikia šių paguodos ir gailestingumo oazių, kur tikėjimas išreiškiamas gimtąja motiniška kalba, kur žmogus sudeda savo gyvenimo vargus į Dievo Motinos rankas ir vėl gali gyventi su ramybe širdyje“, – sakė popiežius.
