Viktoras Marsai yra Migracijos tyrimų instituto Budapešte vykdomasis direktorius ir universiteto docentas. Su „The European Conservative” jis kalbėjosi apie pastarojo meto karinių perversmų Vakarų Afrikoje priežastis, jų poveikį regionui ir platesnes blogėjančios saugumo padėties pasekmes.
Nigeris yra Vakarų Afrikos šalis ir buvusi Prancūzijos kolonija, kurioje karinė chunta perversmo metu nušalino demokratiškai išrinktą lyderį. Panašūs įvykiai pastaraisiais metais vyko Gvinėjoje, Burkina Fase ir Malyje. Ar yra ryšys tarp šių sukilimų?
-Neabejotinai. Galime tai net vadinti perversmų banga. Įvykiai Malyje ir Gvinėjoje įkvėpė įvykius Burkina Fase. Nigeriečiai dabar mėgdžioja kitus: perversmui vadovaujantys generolai yra nusiteikę prieš Prancūziją, jie nusiteikę prieš regioninę sąjungą – Vakarų Afrikos valstybių ekonominę bendriją (ECOWAS), be to, matėme, kaip buvo mojuojama Rusijos vėliavomis.
Naujienų šaltinių duomenimis, karinė chunta paprašė Rusijos samdinių grupės „Wagner” pagalbos. Nenuostabu, kad ECOWAS ir kiti tarptautiniai veikėjai paskelbė griežtus pareiškimus, smerkiančius perversmą. Per pastaruosius trejus metus regione matėme demokratizacijos posūkį.
Sunku pasakyti, kuri šalis bus kita. Nepamirškime, kad pernai Bisau Gvinėjoje nepavyko bandymas įvykdyti valstybės perversmo. Galime tvirtai pasakyti tik tiek, kad saugumo padėtis šiose šalyse po perversmų pablogėjo.
Šių karinių chuntų lyderiai vyriausybių nuvertimą teisino blogėjančia saugumo padėtimi regione, kaltindami savo pirmtakus, kad šie nepakankamai stengėsi sustabdyti islamistų teroristines grupuotes, tokias kaip „Al Qaeda” ir „Islamo valstybė”. Ar jie teisūs?
-Islamistų grupuotės akivaizdžiai sustiprėjo, tačiau norėčiau pabrėžti, kad perversmas Gvinėjoje nebuvo susijęs su džihadistais, nes jų šalyje nėra. Tačiau kalbant apie Malį, Assimi Goïta užgrobė valdžią iš dalies dėl pablogėjusios saugumo padėties, į kurią buvo patekusi šalis, tačiau tam įtakos turėjo ir etniniai konfliktai, kuriais pasinaudojo džihadistai. Saugumo pajėgoms Malyje trūko galios, todėl paprasti piliečiai apsiginklavo, o džihadistai vėliau palaikė tam tikras grupes. Šie įvykiai vėliau persimetė į Burkina Fasą.
Nigerio atveju yra priešingai. Šiais metais Sahelio regione per susirėmimus žuvo apie 6 000 žmonių, iš jų 3 000 Burkina Fase ir 1 000 Malyje. Tačiau Nigeryje – tik 70, t. y. 50 proc. mažiau nei pernai. Taigi saugumo padėtis Nigeryje iš tiesų pradėjo gerėti. Ir nors Nigeris yra viena iš skurdžiausių pasaulio šalių, ankstesnės vyriausybės šalį ekonomiškai nukreipė teisingu keliu. Valstybės perversmas Nigeryje yra ne kas kita, kaip šalies elito pasikeitimas.
Daugelis ekspertų kaip karinių perversmų Vakarų Afrikoje priežastį nurodo ne tik skurdą, bet ir nusivylimą Vakarų remiamomis vyriausybėmis, ypač priešiškumą Prancūzijai, kuri neva kišasi į jų vidaus reikalus, siunčia savo karius į regioną ir veikia kaip kolonijinė valstybė. Ar sutinkate su šiais vertinimais?
-Tik iš dalies. Tokie samprotavimai dera su dezinformacija, kurią pastaraisiais metais regione skleidė Rusija. Jei 2013 m. Prancūzija nebūtų kariškai įsikišusi Malyje, „Islamo valstybė” galbūt nebūtų bandžiusi užgrobti teritorijų Artimuosiuose Rytuose, o būtų sutelkusi dėmesį į Sahelio regioną. Džihadistai būtų nušlavę Malio vyriausybę ir įkūrę savo būstinę Malio sostinėje Bamake. Tačiau prasidėjus etniniams konfliktams prancūzai greitai sureagavo.
Jie neturėjo kitos išeities, kaip tik paremti tam tikras grupes Malyje, kad išlaikytų stabilumą šalyje: be derybų su tam tikromis tuaregų grupėmis, kurios kontroliuoja šiaurę ir nepalaiko gerų santykių su Bamaku, nebūtų įmanoma stabilizuoti regiono. Ir buvo nerealus scenarijus, kad Prancūzija atsiųs 20 000 karių, kad stabilizuotų visą šalį. Malio vyriausybė taip pat buvo dalis problemos, nes juodaodžiai gyventojai pietuose nebuvo suinteresuoti ginti arabų ir tuaregų šiaurėje. Tik iškilus grėsmei jų pačių valdžiai, jie pradėjo tuo rūpintis.
Kalbant apie Nigerį, sunku kaltinti Vakarų valstybes, kad jos elgiasi kaip kolonialistai, kai šalis yra tokia priklausoma nuo jų paramos. Praėjusiais metais Nigeris iš Vakarų gavo 1,8 mlrd. dolerių paramą, nors jo BVP yra apie 16-17 mlrd. dolerių, o šiuo metu beveik 50 proc. vyriausybės biudžeto sudaro Vakarų šaltinių lėšos. Taigi šiuo metu Vakarai remia keturių milijonų Nigerio piliečių pragyvenimą. Abejoju, ar Rusija ir Kinija darytų tą patį, neprašydamos ko nors mainais.
Tai pasakius, negalima paneigti, kad urano ir aukso kasyklos, taip pat žemės ūkio ištekliai yra nepaprastai svarbūs prancūzams. Jau nekalbant apie tai, kad prancūzai nenori, jog Sahelio gyventojai trauktųsi į Europą, ir nenori leisti, kad per regioną prasiveržtų teroristai.
Paminėjote rusus. Rusijos samdinių grupės „Wagner” kariai, matyt, prisidėjo prie regiono destabilizavimo, remdami bandymus įvykdyti perversmą. Ar Rusija turi kokių nors ekonominių interesų šioje Afrikos dalyje, ar ji tiesiog bando sukelti chaosą?
-Panašu, kad pastaroji teorija yra artimesnė tiesai. Rusija neturi ekonominio potencialo, kad galėtų būti konkurentė kitiems pasaulio veikėjams šiame regione, jo neturėjo ir prieš prasidedant karui Ukrainoje. Rusijos ginklų eksportas yra vienintelė reikšminga prekybos rūšis, apie kurią galime kalbėti, nes Rusija nepatenka į didžiausių išorės ekonominių veikėjų Afrikoje dešimtuką.
Tačiau rusai suprato, kaip paprasta ir ekonomiškai efektyvu su „Wagnerio” grupės pagalba sukelti Afrikoje didelių problemų. Šios problemos gali paveikti Europą. Vienas iš klasikinių pavyzdžių – Libija, kurioje rusai siekia sukelti užsitęsusį pilietinį karą, sustabdyti Libijos suvienijimą ir atverti duris neteisėtai migracijai į Europą. Dabartinės tendencijos rodo, kad vis daugiau migrantų į Italiją atvyksta daugiausia iš rytinės Libijos dalies, o anksčiau atvykdavo iš vakarinės. Rytų Libiją kontroliuoja „Wagnerio” grupė ir jos sąjungininkai.
rusai suprato, kaip paprasta ir ekonomiškai efektyvu su „Wagnerio” Grupės pagalba sukelti Afrikoje didelių problemų.
Antrasis pavyzdys – Sudanas, kuriame „Wagnerio” grupė nuo 2019 m. bando vilkinti valdžios perdavimą. Tai matyti ir Malyje, kur dėl rusų atvykimo pablogėjo saugumo padėtis ir įvyko daug rimtų žmogaus teisių pažeidimų, pavyzdžiui, ištisi kaimai buvo išžudyti. Vašingtone įsikūrusio Afrikos strateginių studijų centro duomenimis, atvykus rusams džihadistai tapo daug aktyvesni. Iš pradžių šalį paliko prancūzai, paskui JT taikdariai – iš viso beveik 17 000 karių. „Wagnerio” pajėgos, kuriose yra 1 000 karių, negali ir nenori užpildyti šios spragos. Jų kariai daugiausia dislokuoti prie aukso kasyklų, o tai daug ką pasako apie jų tikslus šalyje.
Kaip dabartinė padėtis Nigeryje veikia Afrikos migraciją į Europą ir urano eksportą į Prancūziją ir Europą, nes Nigeris yra vienas didžiausių urano eksportuotojų?
-Sahelio regionas Prancūzijai nėra toks svarbus kaip prieš dešimt ar penkiolika metų. Prancūzija nelabai priešinosi, kai Malis įsakė jos kariams pasitraukti. Tą patį galima pasakyti ir apie Burkina Fasą. Dalis Prancūzijos sprendimo motyvų yra susiję su išlaidomis. Taip pat norėčiau pabrėžti, kad griežčiausi „Wagnerio” grupės kritikai yra ne Vakarų šalys, o Vakarų Afrikos valstybės.
Apie padėtį daug ką pasako tai, kad po valstybės perversmo Burkina Fase naujasis vadovas Ibrahimas Traoré nesikreipė pagalbos į „Wagnerio” grupę, supratęs, kad ji dabar yra atsakinga už prezidento saugumą Centrinės Afrikos Respublikoje ir Malyje. Visi, kurie domisi Senovės Romos istorija, žino, kad Pretorijos gvardija ne visada saugojo imperatorių.
Grįžtant prie Nigerio, ši šalis neabejotinai svarbi urano požiūriu, tačiau Prancūzija iš Nigerio gauna tik 20 proc. urano. Staigus prekybos sustabdymas nekeltų pavojaus normaliam Prancūzijos branduolinių reaktorių veikimui. Tačiau didėjantis terorizmas ir nelegali migracija gali neigiamai paveikti Europos interesus Afrikoje ir pačioje Europoje. Šis regionas yra vienas judriausių migracijos kelių į Europą.
2016 m. ES sudarė susitarimą su Nigeriu, po kurio šalis sustiprino savo sienas, o per metus per Nigerį kertančiųjų sieną skaičius sumažėjo nuo 300 000 iki 100 000. Jei krizė užsitęs ir susitarimas žlugs, šis skaičius gali vėl išaugti. Šiuo metu Malio, Nigerio ir Burkina Faso pasienyje yra 3-3,5 mln. šalies viduje perkeltųjų asmenų ir pabėgėlių. Jei padėtis greitai blogės, šimtai tūkstančių žmonių gali išvykti į Europą.
Nepamirškime ir kito pasaulinio masto veikėjo – Kinijos. Ar Europai ar Jungtinėms Valstijoms reikia nerimauti dėl didėjančios Kinijos įtakos Afrikoje?
-Afrikoje vyksta arši konkurencija, ir Kinija neabejotinai yra viena iš konkurenčių. Kinijai šioje srityje sekasi neblogai, bet ir ne per geriausiai. Kinija norėtų pakeisti po Antrojo pasaulinio karo dominavusią ir Vakarų sukurtą tarptautinę tvarką, todėl Kinija naudojasi kiekviena galimybe ten, kur, jos nuomone, Vakarai traukiasi. Jei imsime Nigerio pavyzdį, didelis klausimas, ar perversmų banga išplis ir kitose Afrikos dalyse, ar Europa aiškiai parodys, kad šis regionas yra jos įtakos zonoje.
