Arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ, delegatas užsienio lietuvių katalikų sielovadai, dalinasi apie lietuvius Brazilijoje.
San Paulo lietuvių Šv. Juozapo bažnyčia pastatyta per labai trumpą laiką. Ji yra Vila Zelina rajone. Iš kur kilo šis vardas? Didžiulius žemės plotus valdęs savininkas 20 amžiaus pirmoje pusėje pradėjo pardavinėti atskirus sklypus, o visai teritorijai davė savo dukters – Zelinos vardą. Susipažinęs su į San Paulą atvykusiais lietuviais, jiems padovanojo nemažą sklypą bažnyčiai, bet iškėlė sąlygą, kad ji būtų pastatyta per vienerius metus. Lietuviai sugebėjo tai padaryti per devynis mėnesius. Matant šios bažnyčios dydį – tai atrodo tiesiog neįtikėtina.
Tarp lietuviškų pėdsakų San Paule – buvusi šv. Kazimiero misija Mooca rajone. Septintajame ir aštuntajame dešimtmečiais čia gyveno iš Jungtinių Amerikos Valstijų atvykę lietuviai jėzuitai, po to iki pat Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo ištikimai lietuviams tarnavo saleziečiai, čia pat spausdinę laikraštį ‘„Mūsų Lietuva”. Dabar tai kultūros centrui ir šokių studijai išnuomotos patalpos. Ant sienos kabančiame užraše ne tik įstaigos pavadinimas bet ir dvi veliavos: vienoje pusėje Brazilijos, o kitoje – Lietuvos. Gražus priminimas kam šis pastatas kažkada tarnavo. Beja jis gražiai suremontuotas, išlaikant interjero detales. O buvusios koplyčios kambaryje – tos pačios parketinės grindys, ant kurių suklupdavo čia į šv. Mišias susirinkę lietuviai.
Sutikti Brazilijos lietuviai lengvai vardija San Paule dirbusius kunigus. Gera išgirsti, kaip apie kiekvieną jų turi ką nors gražaus pasakyti. Kun. Benediktas Sugintis puikiai organizavo Šv. Juozapo bažnyčios statybą, kun. Juozas Šeškevičius aktyviai jungė ir vienijo parapijiečius, subūrė ateitininkus, turėjo daugybę iniciatyvų. Jo iniciatyva pastatyta klebonija, kurioje ir dabar gyvena parapijos kunigai. Visi su džiaugsmu prisimena jėzuitą t. Antaną Saulaitį, kuris buvo San Paulo lietuvių spiritus movens ir jungianti grandis. Ieškojo ir rasdavo nuošaliau gyvenančius tautiečius, mokėjo pakviesti juos į bendrą lietuvišką veiklą ir parapijos gyvenimą, organizavo skautus.
Sutikti Brazilijos lietuviai dažniausiai atsiprašinėja sakydami „Aš nekalbu lietuviškai”, tačiau toliau taria paprastus sakinius ir galime bendrauti. O kai kurie ima kalbėti lietuviškai kur kas geriau ir taisyklingiau. Dažniausiai jie kažkada mokėsi Vokietijoje esančioje Vasario 16-osios gimnazijoje ir ten įgytos žinios bei gauta kalbos patirtis padėjo ir toliau išlaikyti savo tėvų kalbą, aktyviai jungtis į Brazilijos lietuvių bendruomenių veiklą. Galime tik su dėkingumu minėti šią gimnaziją ir jos mokytojus, už tokį reikšmingą indėlį užsienio lietuvių gyvenime.
Pranciškonių seselių Šv. Mykolo arkangelo kolegijoje mokėsi daugybė lietuvių. Lietuviškai kalbuosi su viena moterimi, kuri pati čia mokėsi, o dabar jos duktė dabar yra šios kolgijos mokinė. Prieina ir tos moters mama – taip pat buvusi mokinė.
Natūraliai į ją kreipiuosi lietuviškai, tačiau man tuoj pat paaiškina, kad mama lietuviškai nemoka. Kaip tai gali būti? Tik vėliau sužinau, kad ta moteris neturi jokių lietuviškų šaknų. Tiesiog kažkada jos brolis turėjo vykti į stovyklą su lietuvaičiais ir sesutė jį palydėjo. Mergaitės ją pačią pakvietė pasilikti stovykloje. Jai patiko, pamažu įsijungė į lietuvišką veiklą, išmoko lietuvių kalbą ir… tapo lietuvių Jaunimo Sąjungos vadove nebūdama lietuve.
Antrasis rugpjūčio sekmadienis Brazilijoje – tėvo diena. Ir tai nėra tik nereikšmingas paminėjimas, kaip dažniausiai atsitinka Lietuvoje. Įvairūs renginiai čia prasideda jau šeštadienį. Seselių vadovaujamos kolegijos salėje buvo susirinkę daugybę šeimų. Mažiausieji buvo įsitaisę būreliais salės centre, o jų tėvai visą renginį stebėjo tribūnose. Buvo džiugu visus pasveikinti, sukalbėti Tėve mūsų maldą ir palaiminti. O kai kurie lietuviai atsiprašinėjo, kad negalės atvykti į susitikimą su arkivyskupu, nes turi vykti pasveikinti savo tėvų. Tad Tėvo diena – dalykas rimtas.
Rugpjūtis Pietų pusrutulyje – žiemos laikas, bet tai netrukdo džiaugtis daugybe žydinčių augalų ir medžių. Pvz., gražiais violetiniais ar baltais žiedais pasipuošusiu medžių vadinamu „karvės pėda” tokį vardą gavusį dėl lapų, kurių forma panaši į karvės kojos įspaudą. Žydi ir kiti augalai pavyzdžiui dygliuotoji karpažolė (ar į ją panašus augalas), kuris pas mus taip gražiai auga vazonėliuose ant palangės, čia puikiai tinka kaip spygliuota gyvatvorė. Tokios spyglių ir žiedų sienos nesiryš įveikti nei gyvūnas, nei žmogus. Braziliškos San Paulo žiemos temperatūra – vieną dieną beveik 30 laipsnių, o kitą jau gerokai „atšalo”, liko tik 20.
