Tiek SLURŠ (buvo), tiek GĮP (yra) privalomos bendrojo ugdymo programos. Tačiau skiriasi šių programų įgyvendinimo būdas, kas jas įgyvendins ir kokį vaidmenį programos įgyvendinime vaidina tėvai. Trumpą šių programų palyginimą minėtais aspektais pristatome lentelėje, su jų problematika supažindiname žemiau.
| SLURŠ | GĮP | |
| Programos pobūdis | Privaloma | Privaloma |
| Programos įgyvendinimas (popieriuje) Pradinis ugdymas Vidurinis ugdymas | Integruojama Integruojama arba atskiros pamokos (veiklos) | Integruojama arba atskiros pamokos Pamoka (nuo 0,5 iki 1 val. Per savaitę) |
| Programos įgyvendinimas (realybėje) Pradinis ugdymas Vidurinis ugdymas | Integruojama Integruojama/neformalaus švietimo užsiėmimai | Integruojama Pamoka (nuo 0,5 iki 1 val. per savaitę)* |
| Kas dėsto | Integruojama – pedagogas NŠV – lektorius iš išorės, nebūtinai pedagogas | Tik pedagogas |
| Tėvų įtrauktis | Privaloma (bendradarbiavimo principas, realybėje mažai įgyvendinamas) | Neprivaloma (bendradarbiavimo principo nėra, Tačiau tėvai gali daryti aktyvų poveikį programos įgyveninimui) |
* 2023–2024 ir 2024–2025 mokslo metais
Programos įgyvendinimas
Kiekvienos bendrojo ugdymo programos įgyvendinimo būdą apibrėžia pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programų bendrieji ugdymo planai (toliau – BUP), kuriuos tvirtina ŠMSM kas du metus. Priėmus SLURŠ, juose buvo numatyta, kad mokykla gali programos turinį integruoti į konkrečios klasės dalykų turinį, skirti papildomą ugdymo laiką (papildomą pamoką ar modulį), ją įgyvendinti per per neformaliojo vaikų švietimo veiklas, kitais mokyklos pasirinktais būdais. Kitaip tariant, planai leido mokyklai pačiai pasirengti programos įgyvendinimo būdą, jį apsirašant mokyklos ugdymo plane.
SLURŠ programai įgyvendinti nebuvo skirta jokių papildomų lėšų iš biudžeto. Rekomenduota jos įgyvendinimą organizuoti panaudojant mokinio ugdymo poreikiams tenkinti, mokymosi pagalbai skirtas lėšas. Tai lėmė, kad dauguma mokyklų, taupydami įstaigos lėšas šią programą integruodavo (t. y. iš esmės nieko su ja nedarydavo), o kita dalis – įgyvendindavo per neformaliojo vaikų švietimo veiklas, kviesdamiesi į mokyklą lektorius iš išorės. Pastarųjų darbas būdavo apmokamas projektinėmis, kultūros paso ar tėvų lėšomis. Poreikis suformavo paklausą, per trumpą laiką pridygo įvairių programų ir organizacijų, siūlančių lytiškumo pamokas, kurių turinys neretai keldavo abejonių. Susiformavo ydinga praktika, kad mokykla kviečiasi lektorius išsamiai nepatikrinusi, ar siūlomi užsiėmimai vaikams atitinka SLURŠ programos tikslus ir vertybines nuostatas (Baisogalos atvejis).
ŠSMM programos įgyvendinimo mokyklose realiai nekontroliavo, o į tėvų organizacijų skundus nebuvo reaguojama. Visa tai sudarė palankią terpę atsirasti ir ugdymo srityje įsitvirtinti tokioms lytinio švietimo paslaugas teikiančioms organizacijoms kaip VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namai”. Organizacijos, pradžioje aršiai kritikavę SLURŠ programą dėl jos vertybinių nuostatų, staigiai persiorientavo, supratę, kad pasinaudojant ja galima įeiti į mokyklas per „galines“ duris.
SU GĮP yra kitaip. Skirtingai negu SLURŠ, jos įgyvendinimui yra numatytas laikas pamokų tinklelyje bei tam reikalingas finansavimas. ŠMSM teigimu, vienos papildomos pamokos mokykloje visoms klasėms įvedimas, valstybės biudžetui kainuos apie šešis milijonus eurų. Tai viena iš priežasčių, kodėl programa bus įgyvendinama ne iš karto (siekis – viena savaitinė pamoka 1 – 10 klasėse), bet etapais.
Visa tai sudarė palankią terpę atsirasti ir ugdymo srityje įsitvirtinti tokioms lytinio švietimo paslaugas teikiančioms organizacijoms kaip VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namai”.
2023 m. balandžio 24 d. patvirtintuose 2023–2024 ir 2024–2025 mokslo metų pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programų bendrųjų ugdymo planuose numatyta, jog pradiniame ugdyme GĮP bus „įgyvendinama integruojant temas į kitus dalykus ar atskira pamoka, ją skiriant iš pamokų, skirtų mokinių ugdymosi poreikiams tenkinti.“ (BUP 79.9. p.). [1] Žinant ligšiolinę įstaigų SLURŠ įgyvendinimo praktiką, galima pagrįstai teigti, kad įstaigų vadovais eis lengvesniu keliu ir GĮP pradiniame ugdyme bus integruojama.
Viduriniame ugdyme (5-10 klasės) bus kitaip: GĮP yra numatytos 148 pamokos:2023 – 2025 m. 5 ir 7 klasėse atsiranda viena pamoka per savaitę, o 6, 8 – 10 klasėse – po vieną pamoką per dvi savaites (BUP 87 p.). Į šitą skaičių neįeina pamokos, skirtos Žmogaus saugos dalykui (pagal BUP, jam 5-10 klasėse numatytos 92,5 val. (5 ir 8 klasėse po vieną pamoką per savaitę, o 10 klasėje – po vieną pamoką į dvi savaites). Šios pamokos bus finansuojamos iš mokinio krepšelio.
Pastebėtina, kad pagal GĮP įgyvenimo rekomendacijas, tiesiogiai su lytiškumo ugdymu susijusios temos programos privalomoje dalyje (70 proc. visos programos) sudaro iki 8 proc. viso turinio (arba 1-2 pamokos iš 26). Praktikoje jų bus dar mažiau, tiek dėl to, kad kol kol kas BUP 7-10 klasėse numato tik 0,5 GĮP per savaitę, tiek dėl reikalingos išdėstyti medžiagos platumo. [2] Lytiškumo ugdymo pamokų dalis GĮP gali didėti tik dėstančio mokytojo iniciatyva, 30 procentų laisvai pasirenkamo pamokų turinio sąskaita. Būtent todėl svarbu atkreipti dėmesį į tai, kas šį dalyką dėstys.
Kas dėstys?
Pagal Gyvenimo įgūdžių programos turinį, šio dalyko mokytojai turi turėti psichologinių žinių, išmanyti psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, patyčių ir smurto, savižudybių prevenciją, lytiškumo ugdymą, sveikatos ugdymą, žmogaus saugą. Tokių „plataus profilio specialistų” šiuo metu nėra (ir vargu ar greitu laiku atsiras). Kai kurias iš minėtų kompetencijas turi visuomenės sveikatos specialistai, kai kurias socialiniai pedagogai, kai kurias tikybos ir etikos ar kiti mokytojai. Bet ne visas. Ne atsitiktinai mokyklų vadovai suka galvą, kas šį dalyką dėstys, o savivaldybės nerimauja dėl to, kad Gyvenimo įgūdžių mokytojai nėra paruošti prevenciniam darbui.
Savo turiniu GĮP yra ilgalaikė prevencinė programa. Prevencinei programai mokykloje įgyvendinti pagal poreikį galima pasitelkti Mokyklos vaiko gerovės komisijos specialistus (psichologą, socialinį pedagogą, visuomenės sveikatos specialistą). Pavertus prevencinę programą dalyku, t. y. formalia bendrojo ugdymo programa (kaip yra GĮP atveju), atsiranda klausimas dėl šių specialistų įtraukimo į ugdymo procesą, nes dauguma jų neturi pedagoginio išsilavinimo.
Formalią bendrojo ugdymo programą gali dėstyti tik mokytojai, turintys atitinkamą pedagoginį išsilavinimą, suprantantys pedagoginio proceso esmę ir siekiantys įgyvendinti Švietimo įstatyme numatytus tikslus. Kalbant paprastai, medikas gali papasakoti vaikams apie kontracepciją, policininkas – apie narkotikų žalą, tačiau nei vienas, nei kitas nemoka ir negali vaikų ugdyti.
Kadangi programa dalykinė, krūvis mažas (nuo 0,5 iki 1 pamokos per savaitę), mažai tikėtina, kad etato dalis bus dar labiau smulkinama, t. y. kad ją dėstys daugiau negu vienas mokytojas. Tai leidžia teigti, jog praktikoje dominuos tas turinys, kurį būsimasis GĮP mokytojas labiausiai išmano. O tai, koks mokytojas dėstys programą, priklausys nuo to, kokiam dalykininkui mokykloje „trūksta etato”.
ŠMSM planavo spręsti šį klausimą pasitelkdama programos įgyvendinimui socialinius partnerius. Siūlymas įsileisti į klasę paslaugų teikėjus iš išorės, neturinčius pedagoginės kvalifikacijos ir atrinktus pagal subjektyvius kriterijus, skambėjo itin kontraversiškai, kėlė daug klausimų dėl švietimo kokybės užtikrinimo. Šiuo metu ministerija apie tokią galimybę nekalba, kaip ir apie tai, kad ją galėtų dėstyti visuomenės sveikatos specialistai (jie taip pat neturi edukologinio išsilavinimo).
Neoficialiomis žiniomis, siekiant kompensuoti kadrų trūkumą, ministerijos nurodymu GĮP mokymas įtrauktas į pedagogų rengimo programas ir dėstomas visų specialybių pedagogams, tikintis kad ateityje susiformuos pedagogų turinčių šią papildomą kompetenciją ratas.
Geroji žinia tėvams yra ta, kad programa bus dėstoma ne pasitelkiant ekspertus iš išorės, bet vidinius mokyklos resursus. Taigi, tėvams bus galimybė iš anksto žinoti, kas ją mokykloje dėstys, ir atitinkamai planuoti savo teisės parinkti vaikams ugdymą pagal savo įsitikinimus įgyvendinimą, parenkat ugdymo įstaigą ir mokymo formą.
Tėvų įtraukimas
Pagal LR įstatymus, pagrindiniai vaikų ugdytojai yra jų tėvai, LR Konstitucija numato, kad tėvai turi teisę ugdyti vaikus pagal savo įsitikinimus (26 str. 5 d.), tuo tikslu parinkti jiems priimtiniausias ugdymo formas (LR šeimos stiprinimo įstatymas, 8 str), jie turi pirmumo teisę parenkant vaikams ugdymo turinį (JTO Žmogaus teisių deklaracijos 26 str. 3 d.Ypatingai tai svarbu lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai srityje. Remiantis šia nuostata SLURŠ programoje buvo suformuluotas mokyklos ir šeimos (tėvų, globėjų, rūpintojų) bendradarbiavimo principas, išreikštas nuostata, kad sveikatai ir šeimai svarbios vertybinės nuostatos kuriamos bendromis tėvų ir mokyklos pastangomis (SLURŠ 5 p.). Kaip parodė praktika, bendradarbiavimo principas buvo naudingas tėvams tais atvejais, kai mokyklos atsisakydavo įsileisti į mokyklą tėvų pageidaujamą, paprastai gerą lytiškumo ugdymo programą.
GĮP programos projekte analogiško principo nėra. Priešingai, programa remiasi nuostata, jog sėkmingam programos įgyvendinimui pasitelkti pakanka tam tikrų sričių specialistus[3]. Tačiau pagal LR Švietimo įstatymą mokykla yra ne tik švietimo įstaiga, bet ir bendruomenė, kurios nariai vienijami mokymo santykių ir bendrų švietimo tikslų (2 d. 13 p.), be to, gera mokykla supranta, jog norint sėkmingai įgyvendinti ugdymo procesą yra reikalingas tėvų prisidėjimas ir bendradarbiavimas su jais (Geros mokyklos koncepcija). Realybė duoda tėvams galimybę daryti aktyvų poveikį GĮP įgyvendinimui, net jei programoje tai nėra tiesiogiai numatyta.
[1] „Gyvenimo įgūdžių bendroji programa 2023–2024 mokslo metais 1 ir 3 klasėse, o 2024–2025 mokslo metais 1–4 klasėse įgyvendinama integruojant temas į kitus dalykus ar atskira pamoka, ją skiriant iš pamokų, skirtų mokinių ugdymosi poreikiams tenkinti.“
[2] Pvz. 6 kl. Per 4 pamokas mokiniai turi aptarti tokius dalykus: Fiziologiniai pokyčiai paauglystėje, Sveikos gyvensenos pasirinkimas; argumentai, planas, Lytinė reprodukcinė sveikata. Savirūpos įgūdžiai paauglystėje. Atpažinti situacijas, kada galima padėti sau, o kada kreiptis pagalbos. Gaivinimo įgūdžiai. Skęstančiojo gelbėjimas. Psichoaktyviųjų vartojimo medžiagų prevencija; atsisakymo įgūdžiai. Neigiamas bendraamžių spaudimas ir pagalbos prašymas. Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo poveikis asmeniui, šeimai ir bendruomenei. Kitų priklausomybių ligų atsiradimas ir pasekmės.
[3] Programos 1.5. p. „Programos mokytojas – pamokas pagal šią programą gali vesti pedagogas, pasiruošęs dirbti su nuoseklia socialinio ir emocinio ugdymo programa, baigęs nuoseklaus socialinio ir emocinio ugdymo integravimo į pamoką kursą. Žmogaus saugai (4.1 programos dalis) skirtą turinio dalį rekomenduojama vesti bendradarbiaujant su priešgaisrinės, eismo saugos specialistais, pirmosios pagalbos ir savirūpos įgūdžių (4.2 programos dalis) ugdymui skirtą turinio dalį rekomenduojama vesti bendradarbiaujant su visuomenės sveikatos specialistais. 4.3 programos dalis skirta mokinių įgalinimui veikti ir panaudoti, įgūdžius, gebėjimus, žinias mokyklos, bendruomenės, šalies, pasaulio gerovei, todėl ši programos dalis gali tapti integruota tarpdalykine jungtimi.”
