Vakar buvo minimos 78-osios metinės, kai Jungtinės Valstijos ant Japonijos numetė antrąją atominę bombą, šį kartą ant Nagasakio – miesto, turinčio turtingą XVI ir XVII a. krikščionių kankinių istoriją, primena CNA.
Tą dieną, kai buvo numesta bomba „Fat Man” (taip pavadinta bomba), o nedidelė Japonijos katalikų bendruomenė per gaisrą neteko dviejų trečdalių savo narių.
1945 m. rugpjūčio 6 d. sunaikinus Hirošimą, JAV kariuomenė, vadovaujama vyriausiojo vado prezidento Hario Trumeno, siekdama priversti Japoniją kapituliuoti, nusitaikė į Kokuros miestą.
Tačiau dėl blogų oro sąlygų taikinys buvo pakeistas į Nagasakį.
Nagasakyje gyveno apie 240 tūkst. gyventojų. Dėl amerikiečių klaidingo apskaičiavimo bomba nenukrito ant miesto centro, tačiau jos poveikis vis tiek buvo pražūtingas ir iš karto pražudė apie 75 tūkst. žmonių. Po to sekusiomis dienomis panašus skaičius žmonių mirė nuo radiacijos sukeltų sužalojimų ir ligų.
Nuo XVI a. Nagasakis buvo svarbus katalikybės centras Japonijoje, kurį iš pradžių evangelizavo jėzuitų ir pranciškonų misionieriai.
Beveik iš karto prasidėjęs katalikų persekiojimas buvo prisimintas 2007 m. 2017 m. mirusio kardinolo Giacomo Biffi (Džiakomo Bifi) atsiminimuose, kuriuose jis išreiškė stiprų poveikį, kurį jam padarė žinia apie 1945 m. ant Japonijos numestas atomines bombas.
„Jau buvau girdėjęs apie Nagasakį, – rašė jis. – Su juo ne kartą buvau susidūręs Giuseppe Schmidlino (Džiuzepės Šmidlino) „Katalikiškų misijų istorijos vadovėlyje”, kurio trys tomai buvo išleisti Milane 1929 m. Nagasakyje nuo XVI a. atsirado pirmoji nuosekli katalikų bendruomenė Japonijoje”.
„Nagasakyje, – pabrėžė jis, – 1597 m. vasario 5 d. už Kristų gyvybę paaukojo 36 kankiniai (šeši pranciškonai misionieriai, trys japonai jėzuitai ir 26 pasauliečiai), kuriuos 1862 m. kanonizavo Pijus IX.”
Tačiau „1637 m. atsinaujinus persekiojimams, buvo nužudyta iki 35 tūkst. krikščionių. Tada jauna bendruomenė gyveno, taip sakant, katakombose, atskirta nuo likusios katalikų bendruomenės ir be kunigų; tačiau ji neišnyko”.
Taigi 1865 m. „tėvas [Bernardas] Petitjeanas atrado šią „slaptąją Bažnyčią”, apie kurią sužinojo po to, kai įsitikino, kad jis laikosi celibato, yra atsidavęs Marijai ir paklūsta Romos popiežiui, todėl galėjo reguliariai atnaujinti sakramentinį gyvenimą”, – tęsė G. Biffi.
Beveik po 20 metų, 1889 m., „Japonijoje buvo paskelbta visiška religinė laisvė, ir viskas suklestėjo”.
„1891 m. birželio 15 d. buvo kanoniškai įsteigta Nagasakio vyskupija, kurios ganytoju 1927 m. tapo vyskupas [Januarijus] Hayasaka, pirmasis Japonijos vyskupas, asmeniškai konsekruotas Pijaus IX. … [I]1929 m. iš 94 096 japonų katalikų apie 63 698 buvo iš Nagasakio”, – pažymėjo kardinolas.
Vadinasi, 16 metų prieš atominę hekatombą (dideles žmonių netektis) Nagasakyje gyveno kiek daugiau nei 63 tūkst. tikinčiųjų.
Po šios trumpos katalikybės šiame mieste santraukos kardinolas rašė: „Galime daryti prielaidą, kad atominės bombos nebuvo numestos atsitiktinai. Todėl klausimas yra neišvengiamas: Kaip antrai hekatombai buvo pasirinktas būtent tas Japonijos miestas, kuriame katalikybė, be to, kad turi šlovingiausią istoriją, yra labiausiai paplitusi ir patvirtinta?”
