Praėjusią savaitę Švedijos valdžios institucijos leido sirui iš Švedijos, vardu Ahmadas, sudeginti Torą ir Bibliją. Žydų bendruomenė griežtai nepritarė jo protestui, o štai krikščionys beveik nesureagavo, rašo „CNE News”.
Neseniai du Korano deginimo atvejai Švedijoje sukėlė įnirtingą reakciją musulmonų daugumos šalyse.
Pavyzdžiui, Irake buvo šturmuojama Švedijos ambasada, o Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas (Redžepas Tajipas Erdohanas) per Turkijos televiziją paskelbė, kad „arogantiški vakariečiai dar sužinos, jog musulmonų įžeidinėjimas neturi nieko bendra su žodžio laisve”.
Praėjusią savaitę Ahmadas suplanavo protestą prieš Korano deginimą.
Praėjusį šeštadienį jis gavo Švedijos valdžios institucijų leidimą sudeginti Torą ir Bibliją prie Izraelio ambasados Stokholme.
Paskelbta akcija sukėlė didelį pasipiktinimą Izraelyje. Nacionalinio saugumo ministras Itamaras Ben-Gviras planą pavadino antisemitiniu.
Gerai pagalvojęs Ahmadas susilaikė nuo planuoto veiksmo.
„Jei aš padegsiu Torą, kitas – Bibliją, dar kitas – Koraną, prasidės karas”, – paaiškino tuomet jis.
Nors Korano ar Toros deginimas kelia daug triukšmo musulmonų ir žydų pasaulyje, atrodo, kad krikščionių bendruomenė į paskelbtą Biblijos deginimą reagavo nedaug, rašo „CNE News”. Kodėl taip yra?
Pasakojama, kad Olandijos vyriausiasis rabinas Binyominas Jacobsas piktinasi reaguodamas į religinių raštų deginimą.
„Tai netolerancijos ir neapykantos įkūnijimas. Visas deginimo reiškinys yra neteisingas, nesvarbu, ar tai būtų Tora, Koranas, ar Biblija”, – sako rabinas.
Pasak B. Jacobso, Korano deginimas Švedijoje jau padarė žalos.
„Dauguma musulmonų yra taikūs, tačiau daugelis aktyvistų to nepripažįsta. Vyrauja didžiulis apibendrinimas, tarsi visi musulmonai būtų agresyvūs ir sukeltų klyksmus. Korano deginimas įžeidžia musulmonus, o tai tikrai neleistina”, – teigia jis.
Atrodo, kad krikščionys užmerkė akis žiniai apie Biblijos deginimą.
Rabinas Jacobsas nesupranta, kodėl taip yra.
„Prieš daugelį metų krikščionis Irake žudė „Islamo valstybė”. Viena armėnų bendruomenė rytinėje Nyderlandų dalyje dėl to surengė mitingą su tylos eisena. Buvau paprašytas pasakyti kalbą. Tuomet išreiškiau nuostabą, kad nedidelė krikščionių bendruomenė išėjo į gatves, o didžiosios bažnyčios tylėjo. Mus, žydus, paveikia, kai girdime apie antisemitizmą. Tačiau krikščionims, atrodo, daug mažiau rūpi, kai puolamas jų tikėjimas. Nežinau, kokia to priežastis.”
Nyderlandų „Evangelijos ir musulmonų fondo” direktorius Ceesas Rentieras šventųjų raštų deginimus vadina „tipišku Rytų ir Vakarų kultūrų susidūrimu”.
Jis sako: „Vakaruose religinių raštų deginimas laikomas saviraiškos laisve. Švedijos vyriausybė iš anksto davė leidimą protestui. Rytų garbės kultūroje toks pritarimas laikomas provokuojančiu ir tikrai nesuprantamu. Ten žmonės galvoja, kad Švedijos valdžia tokiu būdu pati pasisako prieš islamą”.
C. Rentieras taip pat pastebi, kad Vakarų pasaulyje skelbiamas Biblijos deginimas nesulaukė tokio didelio pasipriešinimo.
„Vakaruose nėra garbės kultūros. Ir didžioji dalis priešiškumo krikščionybei kyla iš pačios Vakarų dirvos. Krikščionys Vakaruose priprato, kad iš Biblijos skelbiamos žinios yra tyčiojamasi, ir į tai beveik nebereaguoja”, – pastebi jis.
Tačiau islamo pasaulyje yra kitaip, sako jis.
„Jau per Mahometo pasirodymą matote, kad tas, kuris įžeidžia pranašą, yra nužudomas. Viešas tyčiojimasis iš Mahometo ar Korano visada buvo pavojingas gyvybei”, – teigia C. Rentieras.
Taigi, ar galima Vakaruose tiesiog sudeginti Bibliją, Koraną ar Torą?
Pasak dr. Teuniso van Kooteno, sunku atsakyti. Teisės eksperto, kuris kaip teisininkas specializuojasi religijos ir teisės srityje ir dirba universiteto dėstytoju bei tyrėju Amsterdamo laisvojo universiteto Religijos ir teisės centre, teigimu, viena vertus, čia svarbi saviraiškos laisvė. Ši pagrindinė teisė, be kita ko, įtvirtinta Europos žmogaus teisių konvencijoje.
Kiekvienai šaliai leidžiama nustatyti savo taisykles, neviršijant tam tikros ribos, sako T. Van Kootenas.
„Nyderlanduose šią saviraiškos teisę riboja baudžiamoji teisė, kurioje draudžiama diskriminuoti ir įžeidinėti žmonių grupes. Paimkime, pavyzdžiui, Nyderlandų politiko Geerto Wilderso teismo bylą dėl pareiškimo, kuriame jis ragino, kad šalyje būtų mažiau marokiečių. Teisėjas nusprendė, kad jis įvykdė grupinį įžeidimą. Valdžiai leidžiama riboti žodžio laisvę”.
Pasak jo, svarbu atskirti religiją ir tikinčiuosius.
„Jūs galite laikyti religiją smerktina ir galite tai aiškiai išreikšti, tačiau religijos išpažinėjai kaip grupė negali būti įžeidinėjami šiaip sau. Tačiau su Korano sudeginimu yra sudėtinga, nes ar tai yra religijos įžeidimas, ar jos pasekėjų įžeidimas?”- retoriškai klausia jis.
