Evangelijoje pagal Matą skaitome Jėzaus pakvietimą: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28).
Ar Jėzus kviečia būti jo draugais tik tuos, kurie vargsta ir kenčia? Tikrai ne. Tačiau ištikimiausiais Jėzaus sekėjais visuomet būdavo ne ištaigingai gyvenantys ir vien malonumų ieškantys žmonės, bet tie, kurie gyvenime patiria daug vargo. Turtingi ir rūpesčių neturintys žmonės yra stipriai gundomi visas viltis sudėti tik į šį laikinąjį gyvenimą ir nesirūpinti, kas bus anapus mirties slenksčio, o patiriantieji gyvenime daug sunkumų lengviau savo mintis nukreipia į antgamtinę tikrovę.
Evangelijos pateikia daug pavyzdžių, kas buvo patys ištikimiausi Jėzaus sekėjai. Pas Jėzų rinkosi vargingiausi ano meto žmonės, o turtuolių beveik nebuvo. Kai Jėzų kartą aplankė turtingas žmogus ir paklausė, ką jis turįs daryti, kad laimėtų amžinąjį gyvenimą, po Jėzaus atsakymo, kad turėtų savo turtais pasidalinti su vargšais, pasitraukė šalin. Evangelistas rašo, kad šis žmogus turėjo daug turto, kurio nenorėjo prarasti (žr. Mk 10, 17–27).
Jėzus ragino vargstančius žmones ateiti pas jį, bet nepažadėjo išspręsti jų problemų. Atvirkščiai, jis net paragino užsidėti jo jungą: „Imkite ant savo pečių mano jungą“ (Mt 11, 29). Kas yra tas Jėzaus jungas? Tai ištikimas gyvenimas pagal Evangeliją – gyvenimas tiesoje ir meilėje. Toks gyvenimas ne visuomet yra lengvas, tačiau žmogus jaučia dvasinį komfortą, nes jo sąžinė liudija, jog gyvena vienybėje su Dievu. „Mano jungas švelnus, mano našta lengva“ (Mt 11, 30).
Jėzus ragino vargstančius žmones ateiti pas jį, bet nepažadėjo išspręsti jų problemų.
Jėzus, pakvietęs žmones ateiti pas save, kvietė mokytis iš jo: „Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11, 29). Kvietė ne stebuklų daryti, ne didelių darbų nuveikti, bet mokytis iš jo romumo ir nuolankumo.
Jėzus atėjo į šį pasaulį, kad nugalėtų jame esantį blogį. Tačiau, siekdamas savo tikslo, nenaudojo jėgos, bet, Jono Krikštytojo žodžiais tariant, tapo Dievo Avinėliu, naikinančiu šio pasaulio nuodėmes (žr. Jn 1, 36). Avinėlis yra romumo simbolis. Jėzus išliks romus net ir tuomet, kai blogis siautės visu smarkumu. Judo išduotas, Jėzus nepasakys jam pikto žodžio, o tik: „Judai, pabučiavimu išduodi Žmogaus Sūnų“ (Lk 22, 48). Pasmerktas mirti, Jėzus tyliai paims kryžių, ir nukryžiuotasis melsis: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino ką darą“ (Lk 23, 34).
Romumas neįmanomas be kitos labai svarbios dorybės – nuolankumo. Nuolankumas yra pati svarbiausia krikščioniška dorybė, bet ji nelengvai įsigyjama. Jei ne Kristaus pavyzdys, mes vargu ar suprastume jos vertę.
Mes nuolat esame gundomi būti reikšmingi, ieškome, kuo galėtume pasigirti, pasirodyti; nudžiungame, kai esame giriami, ir nuliūstame išgirdę apie save blogai kalbant. Puikybė ne vieną paskatina net veidmainiauti – pasirodyti geresniam, nei iš tikrųjų esama.
Jėzus kvietė mokytis iš jo nuolankumo. Vienas iš gražiausių Jėzaus pasakytų palyginimų yra pasakojimas apie šventykloje besimeldžiantį fariziejų ir muitininką. Fariziejus, jausdamasis teisus, išdidžiai meldėsi: „Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba kaip šis va muitininkas.“ Tuo tarpu muitininkas tik meldė: „Dieve, pasigailėk manęs nusidėjėlio.“ Jėzus, papasakojęs šį palyginimą, pasakė: „Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“ (žr. Lk 18, 9–14).
Jėzus ne tik mokė nuolankumo, bet ir paliko gražiausią pavyzdį. Jis prisiėmė pačią gėdingiausią mirtį ant kryžiaus, kad pagydytų mūsų puikybę.
Evangelijoje randame atsakymą, koks turėtų būti nuolankus žmogus. „Prie Jėzaus prisiartino mokiniai ir paklausė: „Kas gi didžiausias dangaus karalystėje?“ Pasišaukęs vaikutį, Jėzus pastatė tarp jų ir tarė: „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę. Taigi kas pasidarys mažas, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje“ (Mt 18, 1–4). Melsdamiesi patyrinėkime save, kiek gebame Kristaus pavyzdžiu būti romūs ir nuolankūs.