Apsilankymas Fatimos šventovėje buvo įtrauktas į Pasaulio jaunimo dienų kelionės programą, nes Pranciškus nori ypatingu būdu melsti Marijos užtarimo, kad baigtųsi karas krikščioniškosios Europos širdyje ir visi karai. 1917 m. apsireiškimas Portugalijoje ypač susijęs su Rusija ir praėjusio šimtmečio pontifikais, vedamajame straipsnyje primena Andrea Tornielli, „Vatican News“ vyriausiasis redaktorius.
Popiežius Pranciškus antrą kartą grįžta į Fatimos Dievo Motinos šventovę, kurioje 1917 m. gegužės mėnesį trys piemenėliai – du jau šventieji, o trečiasis pakeliui į altorių garbę – gavo Marijos žinią apie žmonijos ateitį. Kelių valandų sustojimas Fatimoje, kurią popiežius pasieks sraigtasparniu šeštadienį, rugpjūčio 5 d., į programą buvo įtrauktas vėliau. Iš pradžių popiežiaus piligriminėje kelionėje buvo numatyta tik viešnagė Lisabonoje, kur vyks Pasaulio jaunimo dienos.
Pranciškus jau lankėsi garsiojoje Marijos šventovėje 2017 metų gegužę, kai buvo minimas apsireiškimų mažiesiems piemenėliams šimtmetis, o Pranciškus ir Jacinta paskelbti šventaisiais. Reikšminga, kad jis nusprendė dar kartą nuvykti prie Fatimos Dievo Motinos kojų. Šis apsilankymas popiežiaus intencijose yra siejamas su karo tragedija, kurią patiria Rusijos kariuomenės bombarduojama ir iškankinta Ukraina, taip pat su įvairiais pamirštais karais, vykstančiais pasaulyje.
Pasak A. Tornielli, Romos vyskupo gestą galima tiesiogiai susieti su kitu jo gestu, padarytu praėjus vos daugiau nei mėnesiui nuo karo Ukrainoje pradžios: Rusijos ir Ukrainos paaukojimu Nekaltajai Marijos Širdžiai 2022 metų kovo 25 dieną Šv. Petro bazilikoje. Juk būtent Rusijos paaukojimo buvo prašoma Fatimos apsireiškimo žinioje piemenėliams.
Prieš šešiolika mėnesių, primena „Vatican News“ vyriausiasis redaktorius, Pranciškus meldė tokiais žodžiais: „Išklydome iš taikos kelio. Pamiršome praėjusio šimtmečio tragedijų pamokas, milijonų žmonių, kritusių pasauliniuose karuose, aukas. Mes nepaisome įsipareigojimų, kuriuos prisiėmėme kaip tautų bendrija, ir išduodame tautų svajones apie taiką bei jaunimo viltis… Tu, Jūrų Žvaigžde, neleisk mums sudužti karo audroje… Išgelbėk mus nuo karo, apsaugok pasaulį nuo branduolinės grėsmės.“
Rusija Fatimos piemenėlių regėjime
Prie šių A. Tornielli pastabų galima plačiau pridurti, kaip Rusija yra minima Fatimos piemenėlių 1917 metų liepos apsireiškimuose. Dėl ankstyvos Pranciškaus ir Jacintos mirties 1919 ir 1920 metais nuo baisios ispaniškojo gripo epidemijos, jų turinį žinome iš trečiosios regėtojos – iki 2005 metų gyvenusios ir karmelitų vienuole tapusios Liucijos – užrašų. 1941 metų rugpjūčio 31 dienos laiške Leirijos ir Fatimos vyskupui ji stengėsi kuo išsamiau aprašyti apreiškimų žinią – šiandien šis laiškas yra saugomas Vatikane. Kaip žinoma, ne visas regėjimų turinys buvo iš karto paviešintas.
Be to, patiems piemenėliams regėjimų metų matytų vaizdų turinys nebuvo aiškus, simboliškai kalbėjo apie dalykus, kurie buvo svetimi ir tolimi jų kasdienybei. Pavyzdžiui, vizija apie „vyskupą baltais rūbais“, dideliame mieste, kenčiantį didžiulį skausmą, einantį į kalną, besimeldžiantį už pakelėje buvusių mirusių kūnų sielas, vėliau suvarpytą kulkomis, kaip ir daug kitų tikinčiųjų, dvasininkų ir pasauliečių.
Pasak pačios Liucijos, regėjimų metu ji savaime nesusiejo šio regėjimo su popiežiaus figūra: popiežius Portugalijos provincijos piemenėliams, gyvenusiems be dabartinių komunikacijos priemonių, buvo kažkas labai tolima, jie nežinojo net jo vardo. Bet kai 1981 metais įvyko pasikėsinimas į Joną Paulių II, s. Liucija spėjo ir buvo įsitikinusi, kad regėjimas buvo apie tai. Ir, galima pridurti, pats šv. Jonas Paulius II žodžiais ir gestais ne kartą išreiškė panašų vidinį įsitikinimą. Tuo tarpu regėjimų metu matyta dvasininkų ir tikinčiųjų kančia, egzekucijos, buvo susietos su XX amžiaus persekiojimais.
Panašiai buvo interpretuota regėjimų dalis, susijusi su Rusija. Pasak s. Liucijos, perspėjusi apie karo grėsmę, Marija paprašė paaukoti Rusiją jos Nekaltajai Širdžiai. Jei Rusija priims prašymą ir atsivers, daug sielų išsigelbės ir gyvens taikoje. Jei ne, paskleis klaidas pasaulyje, kels karus ir persekios Bažnyčią. „Gerieji bus nukankinti, Šventajam Tėvui teks daug kentėti, įvairios tautos bus sunaikintos“, – 1941 metais rašė sesuo Liucija, vis tik pridūrusi, jog Marijos Nekaltoji Širdis galiausiai laimės, Rusija atsivers, o pasauliui bus duotas taikos laikotarpis.
Iš sesers Liucijos 1982 metų gegužės laiško Jonui Pauliui II galima matyti, kad ji apreiškimo dalį „Rusijos klaidos“ interpretavo ir siejo su tuometinės Sovietų Sąjungos pastangomis įtvirtinti pasaulyje komunizmą ir ateizmą. Pasak jos, pranašystė apie Rusijos atsivertimą dar turi išsipildyti. Daug kam atrodė, kad tai įvyko su Sovietų Sąjungos žlugimu, tačiau įvykiai pasaulyje ir popiežiaus Pranciškaus atliktas paaukojimo aktas kalba ką kita.
