„Niekas nebandė mūsų atversti į krikščionybę. Mes taip pat nesikreipėme į Dievą, kad išsilaisvintume iš homoseksualumo. Tai tiesiog įvyko natūraliai dėl naujo vidinio gyvenimo. To neįmanoma paaiškinti, tai reikia patirti”, – „CNE News” pasakojime apie savo atsivertimą į krikščionybę pabrėžia norvegų šeima – Tove (79 m.) ir Bjornas (75 m.) Refstadai.
Jaunystėje Tove gyveno su keliomis lesbietėmis, o Bjornas turėjo meilužį vyrą. Abu aktyviai dalyvavo Norvegijos sostinės Oslo gėjų bendruomenės veikloje. Tačiau vėliau jie tapo krikščionimis.
„Kai priėmėme išgelbėjimą, tapome visiškai naujais kūriniais. Visko, kas sena, nebeliko, ir viską pradėjome iš naujo”.
Norvegų pora susituokė prieš 36 metus ir, kaip atskleidžia, nė dienos nesigailėjo dėl šio sprendimo.
Dešimtajame dešimtmetyje abu aktyviai dalyvavo kovoje prieš Partnerystės įstatymą. Tuomet jie patyrė daug pasipriešinimo, tačiau abu stengiasi neteisti kitų.
„Mes nesame pašaukti būti teisėjais, mes esame liudytojai. Galime tik papasakoti, ką patyrėme, ir tikėtis, kad tai gali suteikti vilties ir tikėjimo žmonėms, kurie kovoja”, – sako jie.
Abu jie pasiruošę kovoti už laisvę skleisti Žinią, ką Dievas jiems suteikė.
„Teisę kalbėti turėtų turėti ne tik homoseksualūs žmonės”, – sako Bjornas.
Teisę kalbėti turėtų turėti ne tik homoseksualūs žmonės.
Jis aiškina, kad kai jie nusprendė dalyvauti Partnerystės akte 90-aisiais, tai buvo ne dėl to, kad norėjo provokuoti ar sukelti problemų.
„Tai buvo kažkas, ką Dievas mums skyrė, kad suteiktume žmonėms viltį, jog įvyks pokyčiai. Juk gyvenome gėjų bendruomenėje ir matėme, kad žmonėms nesiseka. Jie sudaro įspūdį, kad visada šviečia saulė, bet tai netiesa. Dievas mato ašaras ir vargą, todėl nori jiems papasakoti apie antgamtinę Jo meilę.”
Bjornas mano, kad visi turi teisę pasisakyti.
„Tu tiesiog turi susitaikyti su tuo, kas esi”, – priduria jis.
Dešimtajame dešimtmetyje, kaip ir šiandien, pora patyrė, kad daugelis krikščionių bijo įsitraukti ir aiškiai kalbėti, taip pat ir tarp vadovų. Jie jautėsi esantys labai vieniši šioje kovoje.
„Daugelis bijo pasekmių, jei pasakys ką nors politiškai nekorektiško. Todėl daugelis žmonių pasitraukia”, – mano Bjornas.
„Kartais svarbu iškelti į viešumą tai, kas tikra ir teisinga, ir tada tai atlaikyti. Tie, kurie kovoja kitoje pusėje, labai atvirai tiki, kad jie turi būti suprasti, priimti ir gerbiami. Tas dosnumas turi būti abipusis”, – priduria Tove.
Tačiau Refstadų pora taip pat netiki konversine terapija, apie kurią šiuo metu karštai diskutuojama Norvegijos žiniasklaidoje.
„Aš ja netikiu. Mums nereikia metodų ir terapijų. Mums reikia, kad Dievas ateitų į mūsų gyvenimą ir sutvarkytų mūsų chaosą. Mūsų pokytis kilo iš Dievo, ne žmogaus”, – sako Bjornas Refstadas.
„Kai Dievo žodis paveikė mūsų gyvenimą, viskas stojo į savo vietas. Gavome naują tapatybę”, – atvirauja Tove.
Prieš Bjornui įsitraukiant į Oslo gėjų bendruomenę jis 20 metų praleido našlaičių prieglaudoje. Didmiestyje jis buvo vienišas ir ieškojo draugijos.
„Į našlaičių prieglaudą patekau būdamas dvejų metų, ir tie sunkūs metai tikriausiai sukėlė man tapatybės problemų. Buvau labai neužtikrintas dėl to, kas esu, nesijaučiau saugus santykiuose su moterimis. Augau įstaigoje, kurioje dominuoja moterys, ir neturėjau jokių ryšių su savo šeima”, – sako jis.
„Šeimyninis gyvenimas mane labai gąsdino. Nuo pat vaikystės su juo siejau tik neigiamas asociacijas, be to, buvau praradęs ryšį su savo šeima”, – pasakoja norvegas.
Įsidarbinęs Osle jaunuolis susipažino su slapta sostinės gėjų bendruomene. Homoseksualumas Norvegijoje vis dar buvo nelegalus, tačiau Bjornas pasakoja, kad Osle net ir tada egzistavo didelė gėjų bendruomenė. Dauguma dirbusių banke buvo gėjai. Bjornas prisijungė prie jų po darbo ir netrukus tapo bendruomenės nariu.
