„Prašom sėst, mielieji“ – su tam tikra savo viršenybės gaidele ir akivaizdžiu jauduliu, paskutinį savo kadencijos metinį pranešimą pradėjo Prezidentas Gitanas Nausėda. Ir tęsė taip lyg visai neseniai nebūtų pasveikinęs Ingridos Šimonytės su jos apsisprendimu neatsistatydinti ir tęsti Vyriausybės vadovės pareigas.
Taip, lyg prieš dvejus metus būtų stojęs ginti žmogaus teisių ir laisvių, kai jo prašėme kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl nežmogiško, nedemokratinio ir neteisėto pandemijos valdymo – trūko visai nedaug, kad prievarta būtų suskiepyti ne tik suaugę, bet ir mažiausi vaikai.
Prezidentas kalbėjo taip, lyg būtų ėmęsis konkrečių veiksmų, kad būtų sustabdyta įžūliai vaikiškai-nemokšiška Lietuvos užsienio politika Kinijos atžvilgiu. JAV jau atkuria santykius su Kinija, pabrėžia, kad pripažįsta vienos Kinijos politiką ir neremia Taivano nepriklausomybės.
Lenkijoje Intel paskelbė statysianti puslaidininkių gamyklą, o mes vis dar laukiame investicijų ir didžiuojamės pasaulyje pirmieji paskelbę apie Taivano ambasadą. Vietoje investicijų skaičiuojame didžiulius nuostolius Lietuvos ekonomikai: ypač ženkliai sumažėjusią Klaipėdos uosto krovą ir didžiausią ekonomikos nuosmukį visoje Europos Sąjungoje.
Kur buvo Prezidento ryžtas tuomet, kai ketinome blokuoti Kaliningradą: laimei, ES ir NATO atstovai paprotino – susirinkome žaislus. Prieš pat Prezidento vizitą į Kėdainius sugriuvo tiltas, o Prezidentas tesugebėjo paklausti Lietuvos automobilių kelių direkcijos vadovo, kaip jis būtų miegojęs naktį, jei būtų žuvę ar sužeisti žmonės. Prezidentas.
Apie Automobilių kelių direkcijos vadovo miegą naktį griūvant tiltams. Va tiek. Gal tą vadovą pasikvietė ir pradėjo aiškintis sistemines priežastis, gal subūrė darbo grupę, ėmė tartis su valdančiaisiais, kaip tą padėtį keisti kartu, nes per praėjusius metus tiltai griuvo vienas po kito? O gal pareikalavo susisiekimo ministro ataskaitos ir darbų plano arba atsakomybės?
Toks įspūdis, kad Prezidento pagrindinė darbo vieta – užsienio komandiruotės, o į Lietuvą jis užsuka susitikimams su gyventojais ir metinei kalbai pasakyti. Ir priminti, kaip svarbu siekti „gerovės valstybės“.
įspūdis, kad Prezidento pagrindinė darbo vieta – užsienio komandiruotės, o į Lietuvą jis užsuka susitikimams su gyventojais ir metinei kalbai pasakyti.
Reikšmingai Prezidento pristatyta prieš ketverius metus ir dideles viltis rinkėjams teikusi „gerovės valstybė“ teliko tik iliuzija, šmėžuojanti Prezidento metiniame pranešime, kuria tiki tik pats Prezidentas. Neįtikėtina paralelė su šviesaus komunizmo rytojaus laukimu: kažkas jo galbūt laukia dar nuo 1988-ųjų, bet gerovę pažadėjo 2019-aisiais.
Su „gerovės valstybe“ nepavyko nieko, todėl Prezidento metiniame pranešime atsirado „šeima“. Net devynis kartus. „O kodėl neužsibrėžus išties ambicingo tikslo – pavyzdžiui, tapti šeimoms draugiškiausia Europos Sąjungos valstybe?“ – klausia Prezidentas.
Po to, kai gavęs pylos po telepasirodymo „Šeimų sąjūdyje“, Prezidento „šeima“ buvo ilgokai dingusi. Kokie šansai, kad „šeimos“ neištiks toks pats likimas kaip ir „gerovės valstybės“? Politikoje nieko naujo.
Bet kalba gera. Joje yra vertingos kritikos, Lietuvai tinkamų bei reikalingų siūlymų. Prezidento komanda tikrai gerokai padirbėjo. Gaila, kad tai – tik kalba. Ir gaila, kad „tik pasiūlymų bendratimi“ į tai, ko ši vyriausybė jau nebepajėgi ištaisyti.
Per tuos beveik ketverius metus buvo galima stabdyti „nepagarbą kitai nuomonei“, negebėjimą „klausytis ir girdėti“, nutraukti „savitiksles, prastai sumodeliuotas ir praktiniu patyrimu nepagrįstas reformas“ ar „akis badančią dėmesio politikos rezultatams stoką“. Juk tam, Jūsų Ekscelencija, Jus ir rinko Lietuvos žmonės – kad stabdytumėte tai, ką savo kalboje įvardinote kaip „atvirą cinizmą“.
Dar ir dabar galite ne tik „bendratimis“ bei parodomąja rinkimine kritika, bet ir konkretybėmis. Apie tai, kas dar vyks ir ką dar galima sustabdyti. Pavyzdžiui, apie Jūsų neužsimintą lėšų švaistymą NATO viršūnių susitikimui ar užsimintą, bet taip ir neišplėtotą vėjo jėgainių parko šimtų milijonų „projektą“.
Šimtamilijonines elektros energijos algoritmų keistenybes bei tariamą elektros liberalizaciją tarp tų pačių rinkos žaidėjų, apie „Ignitis“ privatizavimą ar dabarties ypač aukštas dujų kainas ir apie tai, kaip mes, lietuviai, jau įpratome už energetiką nuolat permokėti. Kai Jūsų kritikuojami politikai klausia – „iš kur gauti pinigų Jūsų siūlomiems atlyginimų didinimams“, galėtumėte pasiaiškinti, kodėl 2021-aisiais už keliasdešimt milijonų buvo nupirktos papildomos Covid vakcinos, kai jau buvo akivaizdu, kad jų Lietuvai nebereikia ir pareikalauti tų politikų asmeninės atsakomybės, tame tarpe ir finansinės.
Akivaizdu, kad pinigų mokytojų, dėstytojų ar prokurorų atlyginimų kėlimui iš tų politikų negausime, tačiau būtų pamoka kitiems ateičiai, o Lietuva sutaupytų būsimoms reformoms.
Bet kalba tikrai daranti įspūdį. Joje atsirado taip ilgai lauktų teisingumo ir laisvės potėpių. Pakalbėti panašiai, anot Gabrieliaus Landsbergio, gali „ir koks nors, pavyzdžiui, Ignas Vėgėlė“. Sarkastiškasis ponas Gabrielius turbūt nesupranta, kad galima didžiuotis esant „kokiu nors Vėgėle“, nei NEkokiu anūku, neklausančiu net savo senelio, atvedusio poną Gabrielių į politiką.
Ir ženkliai geriau būti „kokiu nors Vėgėle“, nei politiku, kuris kartu su premjere įkaitais laiko ne tik partiją, bet ir visą Lietuvą. Deja, visą Lietuvą paversti įkaite ponas Gabrielius galėjo dėl to, kad Prezidentas veikė (o kartais – tyčia ar netyčia neveikė) taip, kaip buvo naudinga Gabrieliui.
ženkliai geriau būti „kokiu nors Vėgėle“, nei politiku, kuris kartu su premjere įkaitais laiko ne tik partiją, bet ir visą Lietuvą.
Dabartinis Prezidento taktikos pasikeitimas aiškus: jam būtina kuo greičiau atsiriboti nuo labiausiai visuomenės kritikuojamos vyriausybės ir politikų. Kito pasirinkimo Prezidentas, norėdamas būti perrinktas antrai kadencijai, tiesiog neturi. Antroji „ryžtingos kalbos“ priežastis – papildo pirmąją. Iki šiol Prezidentas grakščiai išvengdavo atsakomybės už vykdomosios valdžios veiksmų rezultatus, kartodamas paplitusią versiją, kad Lietuvos vidaus politika – ne Prezidento, o Vyriausybės atsakomybės sfera.
Lygiai taip ir dabar – kritiškas Prezidento metinis pranešimas, yra skirtas atsakomybės nusikratymui. Panašus planas, kurį su Seimo „pasileidimu“ bandė sužaisti Gabrielius ir Ingrida. „Lietuvos valstybės konstitucinei santvarkai yra būdingas dualistinės (sudvejintos) vykdomosios valdžios modelis: vykdomąją valdžią Lietuvoje vykdo Respublikos Prezidentas – valstybės vadovas bei Vyriausybė“ – pabrėžia Konstitucinis Teismas. Ir dar priduria – „…dalis Respublikos Prezidento – valstybės vadovo konstitucinių įgaliojimų yra susiję su galimybe formuoti kitas valstybės valdžią įgyvendinančias institucijas ir (arba) daryti poveikį jų veiklai, priimamiems sprendimams, teisėkūros procesui…“.
Kai vidaus politikoje nėra rezultatų, Konstitucija užmėtoma metinių pranešimų viešaisiais ryšiais.
