„Kodėl švenčiame Jėzaus pasitraukimą iš žemės? Jo atsisveikinimas atrodo liūdna akimirka, o ne kažkas, dėl ko reikėtų džiaugtis! Ir antrasis klausimas: ką Jėzus dabar veikia danguje, kodėl svarbu, kad jis ten būtų?“, – gegužės 21 dienos vidudienio maldos susitikime klausė popiežius, komentuodamas įvairiuose kraštuose švenčiamos Kristaus Žengimo į dangų iškilmės (Šeštinių) prasmę.
„Kodėl švenčiame ir ką Jėzus dabar daro: štai du klausimai, padėsiantys suprasti, ką švenčiame“, – sakė Pranciškus.
Kodėl švenčiame? Nes Jėzui žengiant į dangų įvyko kažkas nauja ir itin gražaus: Jėzus nunešė mūsų žmogiškumą į dangų – į patį Dievą. Tas žmogiškumas, kurį jis priėmė žemėje, neliko čia, bet įžengė į Dievą ir bus ten amžinai. Galima sakyti, kad nuo žengimo į dangų dienos pats Dievas „pasikeitė“: nebėra vien dvasia, bet, mylėdamas mus, priėmė į save mūsų kūną, mūsų žmogiškumą.
„Nuostabi žinia! Tas, kuris dėl mūsų tapo žmogumi […], kad padarytų mus savo broliais, Tėvui pristato save kaip žmogų, kad pasiimtų su savimi visus, kurie su juo susivienijo“, – citavo popiežius vieną iš senųjų tikėjimo mokytojų šv. Grigalių Nysietį (Apie Kristaus prisikėlimą, 1). Tai švenčiame šiandien – „dangaus užkariavimą“. Jėzus grįžta pas Tėvą ir atsineša mūsų žmogiškumą. Tokiu būdu dangus jau dabar yra mūsų. Jėzus atvėrė duris ir jo kūnas jau ten.
nuo žengimo į dangų dienos pats Dievas „pasikeitė“: nebėra vien dvasia, bet, mylėdamas mus, priėmė į save mūsų kūną, mūsų žmogiškumą.
Antrasis klausimas: ką Jėzus veikia danguje? Jis užstoja mus Tėvo akivaizdoje, nuolat rodo jam mūsų žmogiškumą, žaizdas, kurias patyrė už mus. Pasak popiežiaus, jam patinka įsivaizduoti, kad Jėzus rodo Tėvui savo žaizdas, gautas dėl žmonių, ir sako – „daryk kažką“. Rodo jam prisikėlimo kainą, o Tėvas susigraudina…
Jis nepaliko mūsų vienų. Juk prieš įžengdamas į dangų jis mums pasako, kaip primena šiandienos Evangelija: „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Jis visada yra su mumis, Jis „amžinai gyvas, kad užtartų“ (žr. Žyd 7, 25) mus. Trumpai tariant, Viešpats užtaria ir, kad mus užtartų, yra pačioje geriausioje „vietoje“ – savo ir mūsų Tėvo akivaizdoje.
Užtarimas yra toks svarbus dalykas. Ir jei žinome, kad kažkas Tėvo akivaizdoje mus užtaria, mums tai leidžia išsaugoti viltį. Tegul Dangaus Karalienė padeda mums užtarti kitus maldos galia“.
