Giliai įsišaknijusios emocijos ir kaltės jausmas kankina daugelį vyrų po to, kai jų merginos ryžtasi abortui, teigiama „CNE News”, kuri dalinasi „World News Group” gegužės 2 d. paskelbtu straipsniu.
Jame rašoma, kad kai kalbame apie abortus, vyrams paprastai pareiškiama, kad jie turėtų rūpintis savo reikalais. Ne jų kūnas, ne jų pasirinkimas, sako progresyvieji kairieji. Užuojauta ir empatija vyrams, patyrusiems partnerės abortą, yra menka, tačiau tyrimai rodo, kad vyrai po aborto kenčia, ir tai daro vieni.
Vyrų apklausa, kurios rezultatus paskelbė nešališka organizacija „Parama po aborto” (angl. „Support After Abortion”), atskleidė, kad dauguma jų patyrė tam tikrą neigiamą aborto patirties poveikį psichinei sveikatai, įskaitant depresiją, nerimą ir pyktį.
Be to, 83 proc. apklaustųjų (tiek pasisakančių už gyvybę, tiek už abortus) teigė, kad jiems būtų naudinga gauti paramą ar konsultacijas dėl abortų.
Daugiau nei pusė apklaustųjų teigė, kad ieškojo pagalbos, kaip susidoroti su emociniu aborto poveikiu, tačiau dažnai nežinoma, kur jos tiksliai ieškoti, rašoma „CNE News” .
Kitoje ataskaitoje abortų tyrėja Jennifer Reich (Dženifer Reič) rašo, kad daugelis vyrų teigia, jog patyrė gilius išgyvenimus, susijusius su vaisiaus abortu.
Dar kituose tyrimuose pabrėžiamas neigiamas abortų poveikis vyrų psichinei sveikatai, pavyzdžiui, pyktis, sielvartas ir nerimas.
Aarono Gouveia knygoje „Vyrai ir persileidimas” (angl. „Men and Miscarriage”) kalbama apie vyrų požiūrį į vaiko netekimą su partnere. Ji rašo, kad nors moterys galbūt ir gali patirti didesnį skausmą, tačiau vyrams „reikia išeiti iš šešėlio”.
Daugeliui vyrų abortas – vaiko netektis ir tėvystės patirtis. Dauguma sutiktų, kad vyrai nusipelno „sveikai išgyventi” persileidimo traumą. Jie taip pat turėtų turėti galimybę tai padaryti, kai kalbame ir apie abortus.
Rašytojas ir pastorius Steve’as Artberburnas kalba apie „tylią gėdą”, kai vidurinėje mokykloje sumokėjo už savo merginos abortą. „Nebuvo nei laidotuvių, nei galimybės gedėti, nei su kuo nors pasikalbėt”, – sakė S. Arterburnas. – Galų gale man liko 80 opų, kurios mane tiesiog ėdė iki mirties.”
Streso po aborto sindromas yra realus reiškinys, tačiau visuomenėje nutylimas dėl žiniasklaidoje aktyvistų ir politikų stumiamų už abortus pasisakančių pasakojimų. Tai, kad nei vyrai, nei moterys nesijaučia patogiai viešai sielvartaudami, dar labiau sustiprina šią problemą.
Visai neseniai „TikTok” tinkle pasklido moters prisipažinimas, kuri apie savo atliktą abortą pasakė taip: „Praėjo turbūt mėnuo, o aš nekenčiu savęs kiekvieną dieną”.
Tokie prisipažinimai pasitaiko retai. Už abortus pasisakantys asmenys nesiryžta dalytis savo sielvartu dėl aborto, apgailestavimu ar skausmu, nes nenori kelti pavojaus kitų „pasirinkimui”. Deja, ši sau primesta „nutylėjimo taisyklė” sukuria emocinę „infekciją”, kurios, kaip ir visos neišspręstos psichologinės problemos, negali išsigydyti.
Nacionalinės šeimos apklausos duomenimis, vyrai verčiami jaustis taip, tarsi jų sielvartas nėra tinkamas – nepaisant to, kad jie galbūt neturėjo jokio pasirinkimo. Vienoje apklausoje 67 proc. vyrų, patyrusių aborto patirtį, teigė, kad abortą laikė visiškai partnerės pasirinkimu. Taigi vyrai greičiausiai jaučiasi bejėgiai ir atstumti, todėl jų emocijos neišspręstos, nepripažintos ir giliai įsišaknijusios.
Kur vyras gali saugiai išlieti savo jausmus visuomenėje, kurioje sprendimai dėl aborto priskiriami tik „moters kūno autonomijai”? Kaip vyras įsilieja į šią paradigmą? Anot straipsnio, vyrai joje tiesiog netelpa. Daugelis abortų gynėjų nusiteikę, kad taip liktų ir toliau.
„CareNet” tyrimas atskleidė, kad pusė apklaustų vyrų teigia, jog tuo metu, kai partnerė pasidarė abortą, bent kartą per mėnesį lankėsi bažnyčioje, ir tik penki procentai iš jų apie tai su kuo nors joje kalbėjosi. Bažnyčia turi nueiti ilgą kelią tarnaudama tiems, kurie susiduria su neplanuotu nėštumu arba išgyvena aborto pasekmes.
Kaip krikščionys, mes žinome, kad abortas yra blogai, bet taip pat žinome, kad po aborto patirtai traumai reikia laiko ir gydymo. Vietos Bažnyčia turėtų pripažinti, kad tokioje situacijoje atsiduria nemažai tiek vyrų, tiek moterų. Turime aiškiai pasakyti, kad Bažnyčia yra erdvės pokalbiams, pažeidžiamumui, maldai, bibliniam konsultavimui, išgydymui ir atpirkimui.
Mažai nuodėmių prilygsta gėdai, kurią galima patirti dėl aborto, todėl tikėjimo aplinkoje sunku tai pripažinti. Tačiau būtent čia tam yra tinkama vieta. Galutinė Dievo malonė, kurios pasaulis niekada negali pasiūlyti, yra vienintelis būdas rasti ramybę. Laikas oriai pagerbti tiek moteris, tiek vyrus, išgyvenančius sielvartą ir traumą dėl aborto, ir priminti jiems, kad jie vis dar amžinai mylimi ir jiems atleista – jei jie atgailaudami šaukiasi Kristaus, teigiama straipsnyje.
