Pirmąją vizito Vengrijoje dieną, balandžio 28-ąją, po pietų popiežius susitiko su katalikų dvasininkais ir pašvęstaisiais.
Vengrijos katalikai trokšta šiame besikeičiančiame pasaulyje liudyti, kad Kristus yra mūsų visų ateitis, sakė Vengrijos vyskupų konferencijos pirmininkas vyskupas Andresas Veresas, Budapešto katedroje sveikindamas popiežių.
Iš tiesų, atsakė Pranciškus, suprasti mūsų laikais vykstančius pokyčius ir permainas, stengiantis į jas atsiliepti kuo geriausiais pastoraciniais sprendimais – tai labai rimtai iššūkis, su kuriuo šiandien susiduria Bažnyčia. Tačiau tai įmanoma, jei žvelgiame į Kristų, jei jis yra mūsų ateitis. Jei neišleidžiame iš akių lemtingos Velykų slėpinio svarbos, tuomet mums nebaisios nei audros, kurios kartais užklumpa pasaulį, nei spartūs pokyčiai visuomenėje, nei netgi Vakarų pasaulyje akivaizdžiai matoma tikėjimo krizė.
Prisikėlęs Kristus yra istorijos centras ir ateitis. Mūsų gyvenimas, kad ir koks trapus jis būtų, yra jo rankose. Tačiau jei tai pamirštame, imame ieškoti žmogiškų priemonių, kurios mums padėtų apsiginti nuo pasaulio, užsidarome savo patogiose ir ramiose religinėse oazėse, arba, priešingai, prisitaikome prie permainingų pasaulio vėjų, o tada mūsų krikščionybė praranda gyvybingumą ir nustojame būti žemės druska.
Popiežius prašė Vengrijos katalikų saugotis dviejų didžiausių pagundų, kurios gresia dabartiniu istorijos laikotarpiu: katastrofiško dabarties aiškinimo, bergždžių dejonių, kad viskas prarasta, kad nebeliko senųjų vertybių, kad nežinia, kur atsidursime, bei naivaus laiko dvasios interpretavimo, konformizmo, manymo, kad keičiantis pasauliui ir mes turime prie visko prisitaikyti. Neturime nei dejuoti dėl pralaimėjimo, nei naiviai viską priimti, bet turime į pasaulį žiūrėti nauju žvilgsniu, kurį mums suteikia Evangelija. Mums duota evangelinio įžvalgumo malonė leidžia į pasaulį žiūrėti su geranorišku atvirumu ir pranašiška dvasia.
Būti pranašiškai atviriems pasaulio atžvilgiu – tai, pasak popiežiaus, stengtis atpažinti Dievo ženklus mus supančio pasaulio tikrovėje net ir tuomet, kai ji yra praradusi krikščioniškus bruožus, kai susiduriame su iššūkiais ar abejonėmis. Kartu tai reiškia pasiryžimą viską interpretuoti Evangelijos šviesoje, nepasiduoti supasaulėjimui, skelbti ir liudyti krikščionišką pranašišką viziją.
Turime į pasaulį žiūrėti nauju žvilgsniu, kurį mums suteikia Evangelija.
Ir Vengrijoje, kur tikėjimo tradicija yra tvirtai įsišaknijusi, matome plintantį sekuliarizmą, kurs dažnai kelia grėsmę šeimos vientisumui ir grožiui, jaunimą vilioja materializmo ir hedonizmo paženklinti gyvenimo modeliai, bendruomenė poliarizuojasi ir skaldosi, įsitraukusi į diskusijas dėl įvairių naujų iššūkių.
Neretai krikščionims kyla pagunda užsisklęsti, užsidaryti savyje ir užimti kovotojo poziciją. Tačiau iš tiesų, sakė Pranciškus, tokia tikrovė krikščionims suteikia naujų galimybių, netgi skatina tikėjimą, kviečia gilintis, klausti savęs, kaip šie iššūkiai gali būti įtraukti į dialogą su Evangelija, skatina ieškoti naujų būdų, priemonių ir naujo žodyno.
Pranciškus priminė savo pirmtako Benediktas XVI Freiburge 2011 m. pasakytą kalbą. Jis teigė, kad praeityje išgyventos sekuliarizacijos epochos iš tiesų ne pakenkė, bet padėjo Bažnyčiai, prisidėjo prie jos apsivalymo ir vidinės reformos.
Bažnyčios Vengrijoje vadovams ir sielovadininkams sakytoje kalboje popiežius taip pat pabrėžė tikinčiųjų bendruomenės vienybės svarbą. „Kai esame vieni nuo kitų nutolę ir susiskaldę, kai sustingstame savo pozicijose ir grupėse, neduodame vaisių. Svarbiausias dalykas sielovados darbe turi būti bendrystės liudijimas, nes Dievas yra bendrystė ir jis yra ten, kur yra broliška meilė.“ Popiežius atskirai kreipėsi į kunigus ir prašė visada atsiminti, kad jie, ypač vykdydami Susitaikinimo sakramento tarnystę, būtų tėviškai švelnūs ir gailestingi.
Būti pranašiškai atviriems, tęsė Pranciškus, taip pat reiškia perteikti Viešpaties paguodą skausmo ir skurdo situacijose, būti arti persekiojamų krikščionių, svetingumo ieškančių migrantų, kitų tautybių žmonių, visų, kuriems reikia pagalbos.
Popiežius pastebėjo, kad Vengrija turi puikių šventumo pavyzdžių ir paminėjo Vengrijoje gimusį šv. Martyną bei jo garsųjį gestą, kai jis pasidalijo savo apsiaustu su vargstančiu žmogumi. Tas jos gestas yra tapęs gailestingumo simboliu – gailestingumo ir artumo, kuriuos liudyti yra pašaukta Vengrijos Bažnyčia.
Kristus yra mūsų ateitis, nes jis vadovauja istorijai. Vengrijoje gyvenę tikėjimo išpažinėjai tuo buvo tvirtai įsitikinę, sakė Pranciškus, paminėdamas naujųjų laikų persekiojimų istoriją ir ypač drąsųjį kardinolą Jozsefą Mindszenty. „Būkite svetingi, būkite Evangelijos pranašystės liudytojai, bet pirmiausia būkite maldos moterys ir vyrai, nes nuo to priklauso istorija ir ateitis“, – sakė Pranciškus.
