Neįmanoma prižadinti to, kuris dedasi miegantis. Lygiai kaip neįmanoma padaryti laimingą to, kuris apsimeta esąs laimingas, kaip ir paguosti to, kuris apsimeta nelaimingu. Nepadarysi nieko laimingu, jei jis pats to nenori ir nieko tam nedaro. Argi galima apsimesti tikint, jei netiki?
Neįmanoma dėtis, kad nesupranti veidmainystės, nes ją pajunti per sekundę. Ir kaip išdidžiai jie apsimeta, kad nori ir gali visus padaryti laimingus ir apsimeta nepastebintys, kad kiti mato jų apsimetinėjimą! Jie žino, kad meluoja, ir mes žinom, kad jie meluoja, ir jie žino, kad mes žinom.
Jie žino, kad meluoja, ir mes žinom, kad jie meluoja, ir jie žino, kad mes žinom.
Tačiau taip reikia, taip buvo ir prieš mūsų Išėjimą, kurį vis minim taip, kaip reikia, nes taip reikia. Štai, jie talentingai ir bukai apsimeta, kad neša ateitį ir vaidina, kad dėl to patys labai laimingi, nors tai nauja tamsa ir iš principo neįmanoma ir niekada nebūna tikra! Todėl jie nuo ryto iki vakaro apie tai kalba, kad patikėtume.
Ir nutinka apsimetėlių pakeitimo stebuklas – kasdien laužydami galvas, ką dar netikro mums pasakyti, pradeda patys galvoti taip, kaip kalba. Ir palaipsniui praranda gebėjimą mąstyti ir tampa tuščių puikybės pliurpalų maišais. Kalbėjimo mašinomis su temų mygtukais.
Kai apsimetėlius išgirstam, galvokim atvirkščiai, ir viskas taps paprasta, aišku ir be galo juokinga.
Įjungi, per sekundę pasikrauna ir ima veikti. Beprasmiškos naujakalbės frazės, žodžiai – visi kaip vienas, visi, kas ne jie – priešai, kuriuos reikia naikinti, ir užgimsta vis daugiau tų, kurie naikins. Programėlė ir modelis tie patys, skiriasi tik pakuotė: vieni varto akis, kiti būna dalykiškai pikti ar be perstojo krizena.
Ten viskas apie mūsų gėrį, kaltes ir laimę. Jie prakilniai teisūs, apsisiautę gražiai išsiuvinėtomis laisvėmis, tuštuma, ir mirtis jų akyse. Geriausia neklausyti ir nematyti, bet jie ir čia pasirūpino, kad tai būtų neįmanoma. Kai apsimetėlius išgirstam, galvokim atvirkščiai, ir viskas taps paprasta, aišku ir be galo juokinga.
