221 diena, 5632 kilometrai, 10 šalių, su rožinio vėriniu rankoje – tai netrumpa piligriminė kelionė pėsčiomis. Jakubas Karlowiczius (Jakubas Karlovičius), 23 metų vaikinas iš šiaurės rytų Lenkijos, pagal profesiją kirpėjas, vasario 24 d. pasiekė Fatimos šventovę be pinigų, bet su dideliu tikėjimu, kad žmonės yra geri, o jį lydi Dievas.
Apie piligriminę kelionę pasakoja „Aleteia”.
Savo piligriminę kelionę Jakubas patikėjo Marijai ir pavedė ją globoti šv. Jonui Boskui, kurio šūkis „Liūdnas šventasis – ne šventasis” buvo artimas vaikino širdžiai.
Nuo pat pradžių lenko pasitikėjimo ir ryžto kupiną žygį galima sekti feisbuko puslapyje „Po Dievo globa”, kurį kasdien peržiūri tūkstančiai sekėjų. Daugybę susitikimų ir nuostabių piligriminės kelionės akimirkų išvystame čia apsilankę.
Vaikinas į ilgą kelionę leidosi 2022 m. liepos 17 d., nepasiėmęs maisto ar papildomų drabužių kelionei, pinigų ar kredito kortelių.
Savo įkvepiančią piligriminę kelionę ir nuolatinę maldą pakeliui jaunasis piligrimas, kaip pats teigia, skyrė taikai.
Tikėdamas, kad eina „Dievo globojamas”, Jakubas nepergyvena, ką valgys ar kur miegos. Kaip pasakojama, per daugiau nei 221 piligriminės kelionės dieną jis nė karto neliko alkanas ir nesusidūrė su situacijomis, kurios galėtų priversti panorėti pasukti atgal. Priešingai, kiekvieną dieną, kiekvienoje šalyje ir mažiausiame kaime, kuriame lankėsi, Jakubas patyrė didžiulį nesavanaudišką gerumą, svetingumą ir paramą.
kiekvieną dieną, kiekvienoje šalyje ir mažiausiame kaime, kuriame lankėsi, Jakubas patyrė didžiulį nesavanaudišką gerumą, svetingumą ir paramą.
Viename iš socialiniuose tinkluose paskelbtų vaizdo įrašų jaunasis lenkas prisiminė situaciją Prancūzijos provincijoje, kai netikėtai sustojo brangus BMW, iš jo išlipo kaukėti vyrai ir atidarė bagažinę – paaiškėjo, kad joje buvo didelis maišas maisto. Sujaudintas poelgio Jakubas pabrėžė, kad tie vyrai, kurie atrodė labiau kaip iš filmo nei iš realybės, aprūpino jį maistu trims dienoms.
Visos piligriminės kelionės metu jaunuolis naudojosi ne tik parapijų ir vienuolynų, bet ir sutiktų žmonių, kurie kvietė jį į savo namus, leido naudotis skalbimo mašina, maitino ir net vedė į sportinės aprangos parduotuves, kad jis galėtų įsigyti naujų daiktų vietoj sugadintų ar nusidėvėjusių žygio metu, svetingumu.
Geradariai žmonės, kaip pasakoja „Aleteia”, ne tik atvėrė jam savo namus ir sandėliukus, duodami atsargų kelionei, bet ir aukojo pinigų.
Kartais piligrimui pavyksta užsidirbti siūlant kirpėjo paslaugas. Jakubas visur su savimi nešiojasi kirpimo mašinėles ir kitą kirpėjui reikalingą įrangą.
Kiekvieną piligriminės kelionės dieną Jakubui svarbiausia galimybė dalyvauti šv. Mišiose ir adoracijoje.
Rožinis, kuris, pasak vaikino, yra „veiksmingiausias ginklas pasaulyje”, lydi piligriminę kelionę nuolat.
Kiekvienas nueitas kilometras reiškia dar daugiau sukalbėtų „Sveika, Marija” maldų – už taiką pasaulyje, už artimus žmones ir už tuos, kuriuos sutiko piligriminės kelionės metu.
Kiekvienas nueitas kilometras reiškia dar daugiau sukalbėtų „Sveika, Marija” maldų – už taiką pasaulyje, už artimus žmones ir už tuos, kuriuos sutiko piligriminės kelionės metu.
Kelionės metu paskelbtuose reportažuose jaunas piligrimas pabrėžia, kad žmonės yra geri. Kartais jie būna pasiklydę ar atitolę nuo Dievo. Visgi, apskritai kalbant jie yra geri, trokšta gėrio, o ne blogio.
Jo kelią apibrėžė religinės reikšmės taškai. Iš Seinų (šiaurės rytų Lenkijoje, netoli Lietuvos ir Baltarusijos) jis vyko į Niepokalanovą, šventojo Maksimilijono Kolbės įkurtą religinę bendruomenę, paskui į Jasna Gora, vienuolyną, kuriame saugomas Čenstakavos Dievo Motinos paveikslas. Paskui per Slovakiją, Vengriją ir Bosniją jis keliavo į Medžiugoriją.
Rugsėjo 12 d., Mergelės Marijos vardo dieną, piligrimas iš Lenkijos stovėjo numanomo Marijos apsireiškimo vietoje. Iš ten per Kroatiją ir Slovėniją jis nuvyko į Veneciją, kur gana sklandžiai kirto Italiją, sustodamas Turine – tiesa, šis miestas nebuvo pakeliui į Fatimą, tačiau Jakubas negalėjo praleisti progos aplankyti šventojo Jono Bosko, savo piligriminės kelionės globėjo, relikvijų. Iš Turino jis pajudėjo į šiaurę, rizikavo kirsti Alpes ir pasiekė Marijos apsireiškimų vietą Lasalete.
Iš ten Jakubas pasuko į pietus ir Prancūzijos bei Ispanijos pasienį. Įveikęs dar daugiau kilometrų ir patyręs ispanų svetingumą, galiausiai pasiekė Ispanijos ir Portugalijos sieną.
Kiekvieną dieną vaikinas nueina iki 48 kilometrų.
Jakubas vis dar kelyje! Pasiekęs kelionės tikslą, vasario 26 d. jis parašė: „Ketinu pėsčiomis grįžti namo, jei tai atitiks Dievo valią.” Pakeliui norėjo aplankyti daugiau Marijos šventovių ir vietų, susijusių su Bažnyčios šventaisiais.
Piligrimo tikslas dabar – per atostogas pasiekti namus ir dalyvauti piligriminėje kelionėje iš Suvalkų į Vilnių. Tačiau Jakubas neketina skubėti.
„Tai nėra piligriminė kelionė, kurios tikslas – tik eiti pėsčiomis ir įveikti atstumą. Kol kas neskubu. Visų pirma, tikslas yra patirti Dievo globą ir žmones, kuriuos Viešpats Dievas pastato mano kelyje. (…) Viešpats Dievas gali atsiskleisti per kiekvieną žmogų, nesvarbu, kiek jis nusidėjo, kokia jo praeitis, išsilavinimas, darbas. (…) Sveika, Marija!” – rašo jis, dėkodamas visiems savo piligriminės kelionės rėmėjams malda.
