Kreipdamasis į maldininkus ir turistus, sekmadienio vidudienį susirinkusius į Šv. Petro aikštę, popiežius komentavo Mišių Evangeliją, pasakojančią apie prisikėlusio Jėzaus susitikimą su Emauso mokiniais.
Pirmiausia Pranciškus trumpai priminė evangelisto Luko užrašytą pasakojimą (plg. Lk 24, 13–35). Du mokiniai, susitaikę su savo mokytojo mirtimi, palikę Jeruzalę liūdni keliauja namo. Prie jų prisiartina Jėzus ir eina kartu, tačiau mokiniai jo neatpažįsta. Jėzus dėl to nepyksta, tik prašo viską ramiai papasakoti, o po to padeda jiems Dievo žodžio šviesoje suprasti tai, kas tomis dienomis įvyko Jeruzalėje.
„Sustokime ties šiuo aspektu, – sakė Pranciškus. – Mums taip pat svarbu kartu su Jėzumi iš naujo perskaityti savo istoriją – mūsų gyvenimo, mūsų dienų istoriją su visais nusivylimais ir viltimis. Ir mes, kaip tie mokiniai, galime pasijusti pasimetę įvykių akivaizdoje, vieniši ir nesaugūs, turintys daugybę klausimų ir rūpesčių.
Šiandienos Evangelija kviečia mus viską nuoširdžiai papasakoti Jėzui, nebijant jo sutrikdyti, nebijant ką nors ne taip pasakyti, nesigėdijant, kad kažko nesuprantame.“ Popiežius priminė, kad nuo seno krikščionių dvasinė tradicija žino vieną labai paprastą būdą tai padaryti – sąžinės patikrą. Ši praktika ir yra būdas peržvelgti dienos įvykius kartu su Jėzumi, atverti jam savo širdį, patikėti jam savo pasirinkimus, baimes, nuopuolius ir viltis, mokytis į viską žvelgti ne tik savo, bet ir jo akimis. Taip mes išgyvensime tų dviejų mokinių patirtį, sakė Pranciškus. Kristaus meilės šviesoje atrasime naują prasmę.
Prisikėlęs Nukryžiuotasis kiekvieną mūsų nuopuolį gali paversti žingsniu į priekį. Tačiau, jei norime, kad tai įvyktų, turime nusiimti šarvus, turime duoti laiko ir vietos Jėzui, nieko nuo jo neslėpti, leisti širdžiai virpėti nuo jo žodžio ir meilės dvelksmo.
Popiežius ragino neatidėlioti šios galimybės ir kas vakarą savęs klausti: kokia buvo mano diena? Kas buvo vertinga? Už ką turiu dėkoti? Ar tame, ką dariau, buvo šiek tiek meilės? Kokie buvo mano suklupimai, abejonės ir baimės, dėl kurių man reikia Jėzaus pagalbos, kad jis man atvertų naujus kelius, pakeltų mane ir padrąsintų?
„Marija, Išmintingoji Mergele, padėk mums atpažinti Jėzų, kuris eina kartu su mumis. Padėk mums kiekvienos savo gyvenimo dienos įvykius apmąstyti jo akivaizdoje“, – malda baigė Pranciškus.
Keliaus į Vengriją
Po kartu su Šv. Petro aikštėje buvusiais žmonėmis kalbėtos velykinės antifonos „Regina Caeli“, popiežius kreipėsi į Vengrijos katalikus, pas kuriuos lankysis nuo penktadienio iki sekmadienį, taip pat visų paprašė melstis už šią jo kelionę.
„Penktadienį trims dienoms vyksiu į Budapeštą, Vengriją, ir užbaigsiu kelionę, kurią pradėjau dalyvaudamas 2021 m. ten vykusiame Tarptautiniame eucharistiniame kongrese. Tai bus kelionė į Europos centrą, virš kurio pučia lediniai karo vėjai, o daugybės perkeltųjų žmonių likimas kelia neatidėliotinų humanitarinių klausimus, – sakė Pranciškus ir tęsė: – Tačiau dabar norėčiau su meile kreiptis į brolius ir seseris vengrus, nes nekantriai laukiu, kada galėsiu juos aplankyti. Žinau, kad mano atvykimui labai rengiatės. Iš visos širdies jums už tai dėkoju. Visų prašau lydėti mane šioje kelionėje savo maldomis.“
Popiežius taip prašė neužmiršti brolių ir seserų ukrainiečių, vis dar kenčiančių dėl karo. Padėtis Sudane tebėra labai rimta, pridūrė Pranciškus ir dar kartą paragino atsakinguosius kuo greičiau nutraukti smurtą ir grįžti į dialogo kelią, o visus – melstis už taiką toje šalyje.
Popiežiaus kalboje po sekmadienio vidudienio maldos buvo paminėti penki nauji palaimintieji, paskelbti Paryžiuje šeštadienį. „Šie apaštališkojo uolumo gaivinami kunigai ištikimai liudijo tikėjimą iki kankinystės.“ Šeštadienį buvo minima ir Pasaulinė Žemės diena. „Tikiuosi, – sakė Pranciškus, – kad įsipareigojimą rūpintis kūrinija visada lydės solidarumas su vargingiausiais žmonėmis.“
