Dalinamės Vilniaus universiteto kapeliono kunigo Gintaro Vitkaus SJ mintimis šv. Velykų trečiosios dienos Evangelijai (Jn 20, 11–18).
Mums, žmonėms, reikia laiko, kad galėtume susivokti savo jausmuose ir patirtyse. Kad pajėgtume persiimti perkeičiančiu mūsų būtį džiaugsmu, Bažnyčia kviečia visas aštuonias velykinės oktavos dienas skaityti skirtingų autorių surinktus liudijimus, pasakojimus.
Kas gi atsitiko Jeruzalėje ir jos apylinkėse prieš du tūkstančius metų? Kodėl pradėjome kitaip skaičiuoti metus, susiedami juos su Jėzaus iš Nazareto gimimu? Atsakymas aiškus – dėl to, kad Jėzus iš Nazareto prisikėlė. Jei nebūtų prisikėlęs, jo vardo niekas neminėtų. Gal ir būtų minimas jo neįprastas gyvenimas ir kilnus mokymas, galbūt raštai apie jį rikiuotųsi vienoje bibliotekos lentynoje tarp kitų graikų, romėnų ir vėlesnių amžių išminčių, filosofų…
Bet tikrai nuo jo gimimo nebūtų skaičiuojami naujos eros metai…
Evangelistas Lukas Apaštalų darbuose rašo, kad per Sekmines iš esmės pasikeitė situacija, ir baimingi mokiniai galiausiai įsidrąsino skelbti, kad jų Mokytojas tikrai gyvas. Šventoji Dvasia padėjo jiems susivokti ir įveikti Jų mokytojo nukryžiavimo sukeltą traumą bei nusivylimą. Ir tada moterų liudijimai apie sutiktą vėl gyvą Jėzų ir paties Kristaus inicijuoti susitikimai lašas po lašo suformavo įsitikinimą ir galiausiai ryžtą liudyti. Petras drąsiai prabilo, nebijodamas konfrontuoti su judėjais, bet išreiškė savo gilią patirtį. Jėzus gyvas, jį prikėlė.
Moterys! Tai jos visų pirma buvo mobilizuotos skelbti žinią apie Prisikėlimą ir nukryžiuoto Mokytojo pergalę! Evangelija pagal Joną nuosekliai dėlioja atskirus pasakojimus. Ir šiandien skaitomoje ištraukoje Marija Magdalietė tampa apaštalų apaštale, po to, kai nepajėgdama įveikti atsiskyrimo skausmo viena pirmųjų atsiduria prie kapo. Troškimas būti greta mylimojo, tai kas, kad nebegyvo, atveda ją į Golgotą.
Dramatiškoje scenoje matome angelus, Mariją Magdalietę ir Jėzų. Marija susitinka su angelais, ir jie, regis, jos nė kiek nenustebina! Pirmiausia jie užduoda klausimą: „Moterie, kodėl verki?“ Tada Marija atsisuka ir mano, kad mato sodininką, kuris taip pat jos klausia: „Moterie, kodėl verki?“, bet dar tikslinasi jos lūkesčius: „Ko tu ieškai?“
Ji atsako jam panašiai, kaip ir angelams: ji ieško Jėzaus, bet nesupranta, kad jau jį atrado, kol jis neištaria jos vardo. O kaipgi kitaip! Išankstinės nuostatos dažniausiai trukdo aiškiai matyti ir suprasti tikrovę! Išgirdusi Mylimojo balsą, atpažįsta, dramatiškai jį apkabina, o Jėzus priverstas jai pasakyti, kad prasideda kažkas nauja, ir jai dera eiti pirmyn! Skelbti Jo prisikėlimą.
Per Velykų vigiliją tūkstančiai žmonių krikštijami arba įsilieja į mūsų Bažnyčią iš kitų krikščioniškų tradicijų arba visai be tradicijų. Jų tikėjimo istorijos įkvepia. Dažnai tai būna labai laipsniškas, žingsnis po žingsnio procesas. Išgirdę Jėzaus ištartą savo vardą ir atsiliepę į jo kvietimą, jie tuo nepasitenkina. Jie trokšta liudyti. Negalima įsikabinti į tikėjimą kaip į asmeninį turtą ir pasilaikyti jį sau, bet reikia jį skelbti kitiems.
Mes gerbiame Mariją Magdalietę kaip pirmąją pamokslininkę. Atpažinusi prisikėlusį Jėzų, ji pakluso Jo įsakymui ir nuėjo Gerosios Naujienos skelbti kitiems mokiniams. Rekomenduoju, jei tik įmanoma, susitikti su kuo nors, kas per praėjusią Velykų vigiliją pasikrikštijo ir įsiliejo į krikščionišką bendruomenę, ir sužinoti jų įtikėjimo ir atsivertimo istoriją. Taip mes visi tapsime skelbėjais. Amen.
