Sirijoje archeologų atkastoje Doura-Europos III amžiaus pradžios bažnyčioje, „krikščionių namuose”, krikštyklos įduba yra sarkofago formos. Prancūzijoje, Arlyje, Šv. Trofimo bažnyčioje, IV a. sarkofagas naudotas kaip krikštykla. Šie ir kiti pavyzdžiai tikroviškai iliustruoja krikšto simboliką, kurios mus moko apaštalas Paulius: „Krikštu mes esame kartu su Kristumi palaidoti mirtyje” (plg. Rom 6, 4). Tai vienas iš krikšto aspektų, glaudžiai susijęs su Velykų slėpiniu.
Pirmiausia dera prisiminti, jog nuo apaštalų laikų krikšto prasmė siejama su dviem slėpiningos tikrovės sąvokomis: evangelisto Jono perteikiamu naujuoju gimimu (plg. Jn 3, 5) ir apaštalo Pauliaus plėtojama Kristaus mirties bei prisikėlimo tema. Šiame straipsnyje nagrinėjama pastaroji, ypač atkreipiant dėmesį į frazę „kartu su Kristumi palaidoti”. Čia susiduriame su pačia Velykų slėpinio šerdimi, kur glūdi visa krikščioniškojo krikšto prasmė, tai primena Vatikano II Susirinkimo Konstitucija apie Šventąją liturgiją: „Taip per krikštą žmonės įtraukiami į velykinį Kristaus slėpinį; drauge su juo mirę, palaidoti (consepulti) ir prisikėlę”.
Susirinkimo dokumente pakartota trilypė seka iš Evangelijų: Kristaus mirtis, palaidojimas ir prisikėlimas, po to pagal pauliškąją tradiciją tai pritaikyta krikštui. Čia labiau akcentuojamas antrasis sekmuo, juolab kad mūsų dienomis paprastai dažniau kalbama apie Kristaus mirtį ir prisikėlimą, tarsi tos „trys dienos”, kai Jėzus buvo palaidotas kape, neturėtų krikšto prasmės.
Prisiminus šventojo Pauliaus krikšto teologiją, ypač formuluotės „palaidoti kartu su Kristumi” prasmę, galima paieškoti jos pėdsakų patristinėje literatūroje ir ankstyvajame krikščionių mene.
Šventojo Pauliaus krikšto doktrina
Visiems žinoma, kad pauliškojoje kristologijoje akcentuojama išganingoji Kristaus mirtis ir jo prisikėlimas. Mūsų nagrinėjama tema minima įvairiose apaštalo laiškų vietose, nors ir be tiesioginių krikšto nuorodų (plg. 1 Kor 1, 13; 1 Kor 15, 3–4); tiesioginė sąsaja su krikštu aptinkama Rom 6, 4. Pagal pauliškąją sampratą šis ryšys sudaro krikščioniškojo tikėjimo pagrindą, panašiai kaip krikštu įgyvendinamas tikinčiojo dalyvavimas Kristaus mirtyje ir prisikėlime.
Paulius niekuomet neaprašo krikšto apeigų, numanydamas, kad jos gerai pažįstamos jo laiško adresatams. Tų apeigų senumą liudija ir faktas, jog pats Paulius buvo pakrikštytas vėliausiai praslinkus penkeriems metams nuo Jėzaus mirties. Pauliui svarbu nepaliaujamai pabrėžti, kad tikinčiojo gyvenimas įsišaknijęs dalyvavime Kristaus mirtyje ir prisikėlime: „esame suaugę”, tapę viena būtybe su juo (plg. Rom 6, 5). Tai išreiškiama graikiškais veiksmažodžiais su priešdėliu „sun” (su) – „kartu su juo nukryžiuotas”, „kartu su juo palaidotas”, „kartu su juo prikeltas” (plg. teksto atkarpą Rom 6, 1–14).
Šiame dalyvavime privilegijuota vieta tenka krikštui. Laiško romiečiams 6 skyriaus 3–4 eilutėse žodžiai „krikštas”, „pakrikštyti” kartojami pabrėžtinai, primenant klausytojams apie krikšto prasmę ir iš to išplaukiančias išvadas. Tokią prasmę turi atveriantis pastraipą klausimas: „Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje?” (Rom 6, 3).
Tolesnės eilutės įkvėpė mokymą apie krikštą, nuo IV amžiaus tapusį vyraujančia krikšto teologijos pakraipa: „Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti (sunetaphemen) mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą. Jei esame suaugę su jo mirties paveikslu, būsime suaugę ir su prisikėlimo“ (Rom 6, 4–5).
Reikia pridurti, kad krikšto susiejimas su Kristaus kančia (Velykų slėpiniu) nėra būdingas vien Pauliui. Krikštas sudaro pirminio tikėjimo turinio dalį, anot paties Pauliaus žodžių: „Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas (etaphe) ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai“ (1 Kor 15, 3–4). Čia galima pastebėti tą pačią trilypę seką, kaip ir Rom 6, 4: mirtis, palaidojimas, prisikėlimas. Ankstyvosiose užuominose krikšto praktika siejama su „nuodėmių atleidimo” apeigomis (plg. Apd 2, 38; 22, 16; Lk 24, 47).
Pirmiesiems krikščionims nuodėmių atleidimas įmanomas tik todėl, kad Kristus mirė „už mus”, nusidėjėlius. Tą patį turi omenyje ir Jonas, pasak kurio, Dvasios dovana kyla iš Jėzaus mirties ir išaukštinimo (Jn 3, 5; 7, 39; 16, 7). Taigi krikšto ryšys su nukryžiavimu ir visu velykiniu slėpiniu visuomet implicitiškai numanomas.
Dažnai neatkreipiamas reikiamas dėmesys į tradiciją, kurią evangelistas Morkus perteikia Jėzaus ir Zebediejaus sūnų dialogu: „Ar galite <…> būti pakrikštyti krikštu, kuriuo aš būsiu krikštijamas?” (Mk 10, 38). Tiek evangelistui, tiek skaitytojams aišku, kad „krikštas” reiškia Jėzaus mirtį.
Graikiškai kalbantiesiems žodis „krikštyti” kelia veikiau negatyvias panardinimo, paskandinimo, laivo sudužimo prasmines sąsajas, kurios galiausiai siejasi su mirtimi. Katalikų Bažnyčios katekizmo žodžiais tariant, „krikštyti (graikiškai baptizein) reiškia ‘panardinti’, ‘panerti’; ‘panardinimas’ į vandenį simbolizuoja katechumeno palaidojimą Kristaus mirtyje“ (KBK, 1214). Pauliaus plėtojama tema derinasi su bendra Evangelijų tradicija, pagal kurią Jėzaus palaidojimas ir buvimas tris dienas kape reiškia jo mirties tikrumo patvirtinimą. Jo palaidojimas – paskutinis aktas – tarsi užbaigia kančios ciklą ir tam tikra prasme pats yra išganingos mirties ženklas.
Žvelgiant iš šios perspektyvos, tampa suprantamas Jono perteikiamas Jėzaus komentaras, kai Marija patepė tepalais jo kojas: „Ji tai laikė mano laidotuvių (entaphismou) dienai” (Jn 12, 8). Čia taip pat daugybėje krikščioniškojo meno kūrinių vaizduojamos „palaidojimo” scenos teologinė bei dvasinė prasmė.
Grįžtant prie pauliškosios krikšto tradicijos nedera pamiršti Laiško kolosiečiams, kuris, jei ir nėra paties apaštalo Pauliaus, tai bent jau yra kilęs iš jo mokymo. Jo autorius, kalbėdamas apie krikštą, pateikia Rom 6, 4 antitezę: „ Su juo palaidoti (suntaphentes) krikšte, jūs tikėjimu jame prisikėlėte galybe Dievo…” (Kol 2, 12). Čia mirties su Kristumi tema perteikiama tik per „palaidojimą”. Beje, Bažnyčios tėvų raštuose dažnai cituojamos ar nurodomos abidvi minėtos vietos (Rom 6, 4 ir Kol 2, 12), kur kalbama apie palaidojimą drauge su Kristumi.
II ir III amžiaus Bažnyčios tėvai
Kartais chronologiškai tyrinėdami ankstyvosios Bažnyčios literatūrą susiduriame su netikėtumais. Apaštalo Pauliaus raštai perrašinėti ir platinti anksčiau negu keturios Evangelijos, Paulius pirmasis suformulavo krikšto teologiją kaip dalyvavimą Kristaus mirtyje, palaidojime ir prisikėlime.
Tačiau su nuostaba tenka konstatuoti, kad trijų pirmųjų amžių krikščionių rašytojai beveik nepateikia šio požiūrio apmąstymų. Tokia daugelio tyrinėtojų nuomonė. Victoras Saxeris savo išsamioje studijoje apie krikščioniškąją iniciaciją (Les rites de l’ initiation chrétienne, Spoleto, 1988) mano, kad pauliškasis krikšto susiejimas su Kristaus mirtimi yra „antrinis”, lyginant su Jono evangelijos „naujo gimimo” interpretacija; toks požiūris atsiranda tik Kirilo Jeruzaliečio katechezėse, vėliau sparčiai plinta ir beveik visuotinai patvirtinamas nuo IV amžiaus. Panašu, kad mintis apie krikšto siejimą su Kristaus mirtimi kurį laiką gyvavo tarsi pogrindyje, po to viešai paplito.
Galima pacituoti kelis įtakingus senuosius autorius. Hermas (II a.) krikšte įžvelgia perėjimą iš mirties į gyvenimą: „Į vandenį nužengia miręs, o iš jo pakyla gyvas” (Ganytojas, 9, 4). Melitono Sardiečio autorystei priskiriamoje „Velykų homilijoje” lyriška forma minima krikšto reikšmė: Kristus nugalėjo mirtį ir pervedė mus iš mirties į gyvenimą; „jis prikels žmogų iš kapo gelmių”.
Šv. Ireniejus elgiasi panašiai kaip ir kiti antrojo šimtmečio rašytojai. Jei jis mini Rom 6, 3 vietą, kalbėdamas apie pakrikštytojo mirtį drauge su Kristumi, nutyli tolesnę eilutę apie palaidojimą su Kristumi (Adversus haereses, III, 16, 9). Ireniejaus užuominos apie krikštą tęsia joniškąją atgimimo liniją, bet ne pauliškąjį požiūrį.
Klemensas Aleksandrietis ir Tertulijonas (II – III a.) pauliškosios tradicijos neignoruoja, tačiau ir neplėtoja jos. Klemenso Aleksandriečio „Protreptike” rašoma: „tas, kuris buvo palaidotas su Kristumi, dabar yra prikeltas su Dievu” (27, 2). Tertulijono traktate „De resurrectione” pasitelkiama Kol 2, 12 vieta ir pateikiama formuluotė: „Consepultos Christo in baptismate et conressuscitatos in eo…” (23, 1).
Tačiau kitame veikale „De baptismo“ apie tai neužsimenama. Šis nutylėjimas nebūtinai reiškia nežinojimą, juolab kad Tertulijonas suvokia krikštą kaip neatsiejamą nuo Velykų slėpinio. Juk jis rašė: „Krikštui iškilmingiausia diena pirmiausia yra Velykos, kai išsipildė Viešpaties kančia, kurioje esame pakrikštyti” (19, 1).
Iš apaštalo Pauliaus komentatoriaus Origeno galima tikėtis daugiau dėmesio šiai temai. Randame daug aiškių ar numanomų nuorodų į Rom 6, 4 ir Kol 2, 12, tačiau palaidojimo su Kristumi tema nėra specialiai plėtojama. Origenas dažnai perteikia Rom 6, 4 mintį, pridurdamas antrąją frazės dalį: „Krikštu mes esame kartu su Kristumi palaidoti mirtyje, krikštu esame su juo prikelti”.
Citatomis iš apaštalo Pauliaus laiškų Origenas pagrindžia prisikėlimo doktriną. Turint omenyje šio Aleksandrijos mokytojo sampratą, krikščionio prisikėlimas susideda tarsi iš dviejų stadijų: pirmoji – tuoj po krikšto, o antroji – laikų pabaigoje.
IV amžiaus Bažnyčios tėvai
IV amžiaus tėvų raštuose pagaliau aiškiai išplėtojama pauliškoji krikšto teologija. Šv. Kirilas Jeruzalietis († 386 m.), būdamas Jeruzalės vyskupas, skelbė savo katechetinius pamokslus paties Kristaus kapo artumoje. Topografinės sąlygos labiau negu bet kur kitur buvo palankios pauliškosios krypties velykiniam krikšto dvasingumui iškelti. Kirilas Jeruzalietis po liturginio skaitinio Rom 6, 3–14 savo antrojoje mistagoginėje katechezėje aiškina krikštijamiesiems krikšto apeigas remdamasis Pauliaus mokymu: „Po patepimo esate nuvedami už rankos į dieviškojo krikšto šventąjį baseiną, esantį prieš jus, kaip Kristus nuo kryžiaus – į kapą”.
Čia aiškiai parodomas neofito tapatinimasis su Kristumi. Toliau Kirilas aiškina trigubą tikėjimo išpažinimą, lydimą trigubo pasinėrimo. Pasak jo, tai simboliškai reiškia tris dienas trukusį Jėzaus palaidojimą kape: „Tuo pačiu momentu mirštate (panyrate) ir gimstate (išnyrate): šis išganingas vanduo tampa jums kapu ir motina” (Catecheses mystagogicae, 2, 4).
Šiose IV amžiaus vidurio katechezėse į krikštą žvelgiama kaip į Kristaus kančios provaizdį – jo dalyviams suteikiama išganymo tikrovė. „Kristus iš tikrųjų buvo nukryžiuotas, palaidotas ir prisikėlė; o jūs per krikštą, kaip įvaizdį, buvote pripažinti verti būti drauge su juo nukryžiuoti, palaidoti ir prikelti iš numirusiųjų” (plg. ten pat, 3, 2). Kirilas Jeruzalietis išreiškia pauliškąjį dvasingumą labai realistiškai: „Šis išganingas vanduo buvo jūsų kapas”. Prisiminus pradžioje minėtą sarkofago formos krikštyklą Doura Europos III amžiaus pradžios bažnyčioje, galima manyti, kad Jeruzalės vyskupas kalba pasitelkdamas jau tradicine tapusią simboliką.
Tuo pačiu laikotarpiu šios temos imasi ir didieji Kapadokijos tėvai: Bazilijus, Grigalius Nazianzietis ir Grigalius Nysietis. Čia apsiribosime tik šv. Bazilijaus raštų iliustracijomis. Jis savo pamoksle apie krikštą vaizduoja Krikšto sakramentą kaip perėjimą iš mirties į gyvenimą ir kviečia savo klausytojus susitapatinti su Kristaus slėpiniu, apimant taip pat jo palaidojimą, reiškiantį tikrą jo mirtį: „Būkime palaidoti kartu su Kristumi, kuris mirė už mus”.
Šis sakramentinis realizmas būdingas Bazilijaus dvasingumui, pagrįstam mistiniu susitapatinimu su Kristumi. Cezarėjos vyskupas tai plačiau išdėsto savo traktate De Spir. Sancto (XV), parodydamas, jog išganymas ateina „sekant Kristumi” iki mirties (cituojama Rom 6, 3–5 ir Kol 2, 11–12). Dievo planas yra atvesti žmogų į dieviškąją artimybę: „Tokia yra Kristaus buvimo kūne, Evangelijos veiksmų, kentėjimų, kryžiaus, palaidojimo ir prisikėlimo prasmė” (35).
Pažymėtina, jog Bazilijus vartoja žodį taphe (kapas, palaidojimas), aiškiai nusakydamas mirties vietą ir tai pabrėždamas savo mokymuose tikintiesiems. „Kaip būti panašiems į jį mirtyje? – Būnant palaidotiems drauge su juo (suntaphentes).” Vyskupas pateikia atsakymą, kaip pradėti naują gyvenimą, „gimti iš aukštybių”: reikia mirti, nužengti į požemių karaliją, pragarus. O kaip nužengti į pragarus? – „Sekant Kristaus palaidojimu per krikštą. Nes pakrikštytųjų kūnai tampa tarsi palaidoti vandenyje”.
Taigi Bazilijus taip pat tikroviškai kaip ir Kirilas pasitelkia marinančią vandens simboliką. Pasinėrimas į krikšto vandenį yra tarsi mirtis paskęstant. Mokymo tikslais pasitelkdamas antitezę, Bazilijus neužsimena apie pozityvią, gyvybę teikiančią vandens simboliką. Krikštas yra mirties pasauliui ir prisikėlimo iš numirusiųjų įvaizdis.
Bazilijui gyvenimas Kristuje ir prisikėlimas su Juo yra Dvasios darbas. „Viešpats, mūsų gyvenimo skirstytojas, įkūrė mumyse krikšto sandorą kaip mirties ir gyvybės pavyzdį: vanduo yra mirties įvaizdis, o gyvybės pradmenis suteikia Dvasia.” „Viena vertus, vanduo vaizduoja mirtį, priimdamas kūną tarsi į kapą (taphe); kita vertus, Dvasia įkvepia gaivinančią galią, atnaujindama sielą iš mirties būklės nuodėmėje į pradinę gyvybę” (ten pat, 20).
Ši simbolika vaizdžiai atsiskleidžia panardinimo apeigų praktikoje. Bazilijus nurodo, jog dera panardinti tris kartus. Akivaizdu, jog jis kapo simboliką taiko pačiam vandeniui, o ne baseinui, turiniui, o ne indui. Šv. Grigalius Nysietis sakė: „Esame palaidoti vandenyje kaip Išganytojas žemėje; trissyk tai pakartojant išreiškiama prisikėlimo šlovė”.
Šventieji Jonas Auksaburnis ir Teodoras Mopsvestietis
Kapadokijos tėvai nepaliko mums išsamaus krikšto apeigų aprašymo. Tačiau iš Jono Auksaburnio ir Teodoro Mopsvestiečio homilijų mes nemažai žinome apie sirų liturgiją. Šie abu vyskupai, gyvenę tuo pačiu laiku ir artimai bičiuliavęsi, yra svarbiausi Antiochijos mokyklos atstovai.
Antiochijos vyskupas Jonas Auksaburnis vadina krikštą dar ir palaidojimu, laikydamasis apaštalo Pauliaus tradicijos. „Šis dvasinis nuskaistinimas <…> vadinamas taip pat ‘palaidojimu’. Nes, pasak apaštalo, buvome drauge su juo palaidoti krikštu, kad mirtume nuodėmei.” Kitoje vietoje Jonas Auksaburnis aiškina panardinimo apeigas: „Mūsų galva panardinama vandenyje kaip karste”.
Tokį pat mokymą randame jo antrojoje katechezėje: „Krikštas yra palaidojimas ir prisikėlimas – senasis žmogus palaidojamas su nuodėme, o naujasis žmogus atnaujintas prisikelia panašus į tą, kuris jį sutvėrė”. Jonas Auksaburnis pateikia ir tipologinį egzegetinį aiškinimą, kur perėjimas per Raudonąją jūrą yra krikšto provaizdis. Užlietas vandeniu ir paskandintas faraonas simbolizuoja velnio paskandinimą krikšto vandenyse: „Tu nematei faraono, skęstančio su visa savo kariauna, tačiau matei velnią, nugramzdinamą drauge su jo kariauna” (III, 24).
Beje, tą pačią tipologiją pasitelkia ir Kirilas Jeruzalietis savo krikšto katechezėje: „Faraonas nugrimzta jūroje, o šėtonas pranyksta išganingame vandenyje”. Bizantiškoje liturgijoje švenčiant Epifaniją ir Kristaus krikštą, minimas juodas vandenynas, praryjantis Egipto valdovus tarsi kapas. Krikštas kiekvienam krikščioniui reiškia Kristaus pergalę prieš velnią; ši tema nuolat kartojama krikšto liturgijose.
Jonas Auksaburnis liudija ir kitą paprotį, paaiškinantį čia nagrinėjamą krikšto dvasingumą. Neofitai dažnai susiburdavo prie kankinių kapų. Čia galima lengvai įžvelgti ryšį su krikšto apeigomis. Kankiniai, mirę Kristuje ir panašiai kaip jis, yra pavyzdžiai naujai pakrikštytiesiems. Pakrikštytieji, panašiai kaip ir kankiniai, tik sakramentiniu ir mistiniu būdu priklauso išganytųjų pasauliui. Kankinių kapai jiems primena Krikšto palaidojimą.
Tą pačią krikšto teologiją liudija ir šv. Teodoras Mopsvestietis. Kristuje visuotinė mirtis praranda savo valdžią žmogui, o krikštas yra sakramentinė šios metamorfozės vieta. Kelios ištraukos iš jo katechezių iliustruoja mūsų nagrinėjamą temą: „Krikšto metu, kai panardinama mano galva, sykiu priimu mūsų Viešpaties Kristaus mirtį ir trokštu priimti jo palaidojimą. Tuo išpažįstu mūsų Viešpaties prisikėlimą, o išnirimo iš vandens įvaizdyje matau save prisikėlusį <…>. Pasinerdamas įvykdai palaidojimo nurodymą, o išnirdamas gauni prisikėlimo ženklą (Katechetinės homilijos, XIV, 5, 25). Krikšto panardinimas yra palaidojimo su Kristumi įvaizdis, būtinas norint pereiti į naują gyvenimą. Teodoro Mopsvestiečio ir Jono Auksaburnio liudijimą patvirtina ir Apaštalų konstitucijos.
Šis IV a. pabaigos kompiliacinis veikalas atspindi Antiochijos krikšto liturgiją. Krikštas yra teikiamas sūnaus mirtyje, vanduo skirtas palaidojimui <…>. Panardinimas yra dalyvavimas mirtyje, išnirimas iš vandens reiškia dalyvavimą prisikėlime (III knyga, 17, 1, 3). Krikšto palaiminimo formuluotė taip pat atspindi tą mintį: „Pašventink šį vandenį <…>, kad tas, kuris bus pakrikštytas <…>, būtų nukryžiuotas su Kristumi, palaidotas su juo ir su juo prisikeltų” (VII knyga, 43, 1, 5). Siriškoji liturgija puikiai išreiškia šventojo Pauliaus krikšto mokymą.
Verta prisiminti ir paprotį apeigas švęsti kapinėse ar katakombose. Tos epochos krikščionys pagarbą mirusiesiems jų palaidojimo vietoje neatskiriamai siejo su krikšto logika – palaidojimu drauge su Kristumi, prisikėlimo laidu. Dėl to senoji krikšto ikonografija (antkapinė tapyba, skulptūros bei sarkofagai) drauge išreiškia prisikėlimą, kurio viliamasi. Dėl tos pačios priežasties krikščioniškosios laidotuvės įgyja galutinę prasmę krikšto dvasingumo kontekste.
Šv. Ambraziejus
IV amžiuje Vakaruose šventasis Ambraziejus geriausiai perteikia pauliškąjį krikšto dvasingumą. Nors jis rašė lotyniškai, daugiausiai rėmėsi graikų tėvais, todėl nenuostabu, kad kartoja jų idėjas. Ambraziejaus krikšto teologija išliko užrašyta ir architektūroje. Milano vyskupas pastatydino krikštyklą, kuri primena didžiųjų tos epochos imperatorių mauzoliejus. Minčiai, kad krikščioniškoji krikštykla yra savotiškas mistinis kapas, išreikšti šventasis Ambraziejus pasitelkia mauzoliejų architektūrą.
Krikšto pastatas buvo traktuojamas kaip kapas, o neofitai įžengdavo į jį, kad ten būtų nuvalyti vandeniu. Tokia simbolika, nors ir neįprasta mūsų dienų žmogui, labai tikslingai ir vaizdžiai išreiškia ketvirtojo amžiaus bendrąją krikšto sampratą. Pastato architektūra logiškai apvainikuoja teologinę perspektyvą ir tampa suprantama visiems. Ji tobulai išreiškia Milano vyskupo krikšto mokymą.
Savo traktate apie sakramentus šv. Ambraziejus aiškina krikšto liturgiją: „Tavęs klausė: ‘Ar tiki Dievą, Visagalį Tėvą?’ Tu atsakei: ‘Tikiu’, ir buvai išmaudytas, tai yra palaidotas (mersisti, hoc est sepultus es). Antrą kartą tavęs klausė: ‘Ar tiki mūsų Viešpatį ir jo kryžių?’ Tu atsakei: ‘Tikiu’, ir buvai panardintas ir per tai buvai palaidotas su Kristumi (et Christo es consepultus). Nes tas, kuris yra palaidotas su Kristumi, ir prisikelia su juo. Trečią kartą tavęs klausė: ‘Ar tiki taip pat Šventąją Dvasią?’ Tu atsakei: ‘Tikiu’, ir buvai nuplautas trečią kartą, kad trigubas išpažinimas sunaikintų pakartotinus praeities nuopuolius”. Truputį toliau šventasis Ambraziejus vėl akcentuoja: „Kai esi panardinamas (mergis), tampi panašus į jo mirtį ir palaidojimą (sepulturae similitudinem)” (II knyga, 7, 20, 23).
Galima suprasti, kad Milano vyskupas, taip pabrėžtinai išryškindamas palaidojimo simboliką, pageidavo statydinti mauzoliejaus formos krikštyklą. Aštuonkampę išorinę krikštyklos formą atitiko aštuonkampis krikštyklos indas. Nuo ketvirtojo amžiaus krikšto simbolikoje palaidojimo drauge su Kristumi simbolika įsitvirtina krikšto teologijoje ir dvasingume.
Vėliau tolydžio plintantis kūdikių krikštas šią temą nustumia į šalį, ir labiau pradėta akcentuoti naujo gimimo prasmė. Mūsų dienomis krikštijant suaugusius, ypač Velyknakčio liturgijoje, palaidojimo su Kristumi simbolika turėtų vėl užimti deramą vietą krikšto liturgijoje bei dvasingume.
