Žmonės dažnai nori, kad būtu kuo greičiau priimti geri įstatymai. Tačiau kartais yra priimti neblogi įstatymai, bet mes nepriverčiame jų įgyvendinti. Vienas tokių – Šeimos stiprinimo įstatymas.
Nors dabartinė dauguma sunkiai tvarkosi su pandemija, tačiau jai nestinga energijos ir noro naujai „tvarkytis“ su šeimomis, deja, dažnai ignoruojant jau galiojančius įstatymus. Praeitoje kadencijoje mano kartu su kolegomis iš LR Seimo narių parlamentinės grupės „Už šeimą“ iniciatyva buvo priimtas Šeimos stiprinimo įstatymas. Nors ir nelengvai, bet prie Seimo iš šeimų organizacijų atstovų ir ekspertų įkurta Šeimos taryba, kuri gali teikti siūlymus Seimui.
Priėmus įstatymą turėjo būti sutvarkyti kiti su juo susiję įstatymai bei sureguliuota šeimos politika šalies mastu. Deja, šis įstatymas iš esmės neįgyvendinamas arba atskirais atvejais elgiamasi priešingai, nei jis numato.
Nors ir apmaudu, bet mes, gyvendami demokratinėje teisinėje valstybėje, privalome išreikalauti įstatymų laikytis.
Šio įstatymo preambulėje sakoma, kad „šeimos narius siejančios teisės yra prigimtinės“, „vyro ir moters papildomumas yra šeimos, kaip pirminės ir prigimtinės bendruomenės bei palankiausios vaiko augimo, vystymosi ir ugdymo aplinkos, kūrimo pagrindas“.
Šio įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje parašyta „šeimos stiprinimas – kryptinga veikla, kuria siekiama sudaryti teisines, socialines, ekonomines, kultūrines ir kitas sąlygas, skatinančias asmenis sukurti, puoselėti ir išsaugoti darnią šeimą, kaip pirminę ir prigimtinę bendruomenę bei palankiausią vaiko augimo, vystymosi ir ugdymo aplinką, užtikrinančią Lietuvos valstybės bei tautos gyvybingumą ir istorinį išlikimą”.
Trečias straipsnis numato „tėvystės ir motinystės papildomumo” principą, kaip svarbų veiksnį įgyvendinant šeimos stiprinimą, o teikiant paramą ir pagalbą šeimai, turi būti atsižvelgiama į vaiko prigimtinį poreikį turėti tėvą (įtėvį) ir motiną (įmotę)”.
Įstatyme įrašytuose principuose įtvirtintos „tėvų teisės ugdyti vaikus pagal savo įsitikinimus – tėvai ir globėjai rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu, renkasi jų ugdymo formą pagal savo įsitikinimus, jeigu tai neprieštarauja teisėtiems vaiko interesams” . Ypač šiuos išvardintus principus valstybės ir savivaldybių institucijos turėtų įgyvendinti švietimo ir kultūros srityje. Jos pagal 5 straipsnį turi imtis priemonių „padėti šeimai parengti vaikus ir jaunimą savarankiškam gyvenimui, kurti funkcionalią ir darnią šeimą, ugdyti brandžias, dorovingas, savarankiškas, atsakingas, gebančias bendradarbiauti ir kurti savo ir bendruomenės gyvenimą asmenybes”.
Būtent tokiais principais vertinant Vyriausybė (6 straipsnio 4 dalis) turi „formuoti teigiamą visuomenės požiūrį į šeimą kaip visuomenės ir valstybės pagrindą, puoselėti šeimos vertybes, jas propaguoti pasitelkus visuomenės informavimo priemones, renginių metu ar kitais būdais”.
Ar taip veikia dabartinė dauguma? Mano manymu, ne. Priešingai – ji veikia pažeisdama įstatymą. Seimo ir vyriausybės nariams prisiekusiems laikytis įstatymų, negana pasakyti nu, nu, nu. Už įstatymų nesilaikymą gresia apkalta. Nors ir apmaudu, bet mes, gyvendami demokratinėje teisinėje valstybėje, privalome išreikalauti įstatymų laikytis. To turime pareikalauti iš Vyriausybės, Seimo, merų, mokyklų ir kitų įstaigų vadovų.
