Dalinamės Vilniaus vyskupo augziliaro Arūno Poniškaičio homilija, sakyta Kristaus kančios (Verbų) sekmadienį Vilniaus arkikatedroje bazilikoje balandžio 2 d.
Brangieji,
ką tik girdėjome Kristaus kančios istoriją, kuri yra labai svarbus šios dienos liturgijos momentas. Kristaus kančios istorijoje sutinkame daug įvairių veikėjų, per kuriuos esame kviečiami atpažinti ir save kaip šios istorijos dalyvius. Kaip dalyvius, ne kaip stebėtojus.
Kai kurie iš šių dalyvių yra labai svarbūs. Pavyzdžiui, apaštalas Petras. Jis – Uola, pirmasis iš apaštalų, mūsų regimas brangiuose paveiksluose, kaip ir šioje Vilniaus Katedroje tarp kitų apaštalų paveikslų. Jo vardu vadinasi didingos bažnyčios, įskaitant ir pačią didžiausią bei svarbiausią katalikų šventovę – Šv. Petro baziliką Romoje, pastatytą ant jo kapo.
Kita vertus, Kristaus kančios istorija parodo apaštalą Petrą ir labai žmogišką. Jame galime atpažinti kiekvienas ir save. Kaip konkrečiai?
Iš vienos pusės, apaštalas Petras dega nuoširdžiu uolumu. Jis ryžtingai sako Jėzui: aš niekuomet tavimi nepasipiktinsiu, aš niekuomet tavęs neišsiginsiu. Jei net visi pasipiktintų, jei net mirti reikėtų… Gražūs ir neabejotinai nuoširdūs žodžiai. Tik juose skamba tas taip gerai mums asmeniškai pažįstamas „Aš ne toks kaip kiti“, „Aš susitvarkysiu“, „Aš pats“.
Tačiau tas „aš“ pasirodo besąs birus smėlis, kuriame prasmenga visi didingi žodžiai. Tik atsirėmęs į Jėzų Petras išties tampa Uola, ant kurios Viešpats stato savo Bažnyčią: pragaro vartai jos nenugali ir nenugalės.
„aš“ pasirodo besąs birus smėlis, kuriame prasmenga visi didingi žodžiai.
Kristaus Kančios istorija parodo apaštalą dar Petrą esantį pakeliui į tokį supratimą. Ir mes visi dar esame pakeliui. Po garsių žodžių ateina metas darbams, veiksmui. O štai veiksmo, kokio norėtųsi, taigi nėra, lyg tyčia. Getsemanės sode naktis. Tyla. Ir mirtinai nuliūdęs Jėzus, tiesiog prašantis pabūti kartu su Juo. Tokioje situacijoje miegas pasirodo neįveikiamas. Galėtume paklausti savęs, kiek kartų esame apsnūdę, kai Dievas netoliese prakaituoja krauju savo mažutėliuose: nuliūdusiuose, pasimetusiuose, ir kartais nieko daugiau neprašančiuose, kaip tik pabūti šalia…
Bet štai prasideda veiksmas, ir tuojau išvaiko mieguistumą. Pasirodo didelis ginkluotas būrys, kuris suima Jėzų. Kai ir viskas aišku: tai priešai – reikia ginti Dievą ir Jo karalystę. Reikia smogti kalaviju. Bet kažkaip praslysta pro ausis, kad Jėzus į tų priešų vedlį kreipiasi ne „Niekše!“, „Išdavike!“ ar kaip nors panašiai, bet tiesiog sako „Bičiuli, ko atėjai?“ (Mt 26, 50)…
Tada, kiek vėliau, apaštalas Petras tampa stebėtoju iš tolo, besidominčiu, kaip viskas baigsis. Ir štai šis drąsus, ryžtingas vyras, yra atpažįstamas kaip buvęs su Jėzumi. Atpažįstamas vienos tarnaitės, paskui kitos, netrukus kitų ten stovėjusiųjų. Ir kiekvieną kartą Petras ryžtingai – net prisiekinėdamas ir dievagodamasis – išsigina: „Aš nepažįstu to žmogaus!“ (Mt 26, 72).
Galime klausti savęs – kiek kartų mano gyvenimas, elgesys, pastangos būti „kaip visi“ tiesiog reiškia teiginį „Aš Jėzaus nepažįstu“. Na taip, esu krikščionis, gal netgi pajėgus gynybiškai, agresyviai reaguoti prieš kurią nors kito klaidą, nuodėmę, bet kasdienybėje, kur būti tokio nusiteikimo kaip Jėzus man asmeniškai pasirodo nepatogu, neapsimoka – aš Jo „nepažįstu“. Ar ne dėl to, kad nemaža Bažnyčios bendruomenės dalis taip greitai, lengvai ir nepastebimai ištirpsta toje masėje „Jėzaus nepažįstančių“, pavieniai gynybiniai Bažnyčios narių smūgiai gynybiniais kalavijais vis pasirodo taip ne laiku, ne vietoje, pro šalį…
Brangieji, Kristaus kančios istorijos centre visgi nepaliauja šviesti Dievo meilė ir gailestingumas. Jėzaus kraujas išlietas ne tam, kad šauktųsi dangaus keršto, bet išlietas nuodėmėms atleisti. Ir kiekvieną kartą šventosiose Mišiose mes girdime tuos žodžius: Jėzaus Kraujas – nuodėmėms atleisti. Pirmiausia mano ir tavo nuodėmėms. Jėzau, duok, kad tai suprasčiau. Kad Tave pažinčiau ir Tavęs neišsiginčiau. Amen.
