„Padėkokime Dievui už tėvą Žėrarą, kuris 20 metų gyveno Lietuvoje, Palendrių vienuolyne, ir paliko neišdildomą žymę mūsų širdyse ir Bažnyčios istorijoje, paliko pamokas kurias prisimename su dėkingumu Dievui, nes jos kalba apie Viešpaties meilę, džiaugsmą Juo sekti einant į priekį“, – sakė arkivyskupas Kęstutis Kėvalas susirinkusiems kovo 31-ąją į Kauno Švč. Trejybės (seminarijos) bažnyčią paminėti tėvo Žėraro (Gérard de Martel OSB, 1940–2021) antrųjų mirties metinių.
Melstis ir dėkoti už šį ypatingą Dievo žmogų, dalytis ir liudyti apie susitikimus su juo savo gyvenimo keliuose į Kauną atvyko brolių benediktinų iš Palendrių Šv. Benedikto vienuolyno, susirinko būrys t. Žėraro dvasios vaikų, taip pat ir kauniečių, kuriems pirmoji pažintis juo yra ar bus Palendrių brolių išleista knyga „Tik į priekį: pasakojimai, padrąsinimai, prisiminimai“ – išėjo jau antrasis jos leidimas. Knyga buvo pristatyta ir šiemetinėje Vilniaus knygų mugėje.
Šv. Mišiose po paskelbtosios Evangelijos homiliją pasakęs arkivyskupas Kęstutis Kėvalas atkreipė dėmesį, jog pokalbiai su tėvu Žėraru visada prasidėdavo nuo Dievo Žodžio. „Šiandien Jėzus mums kalba…“ – sakydavo tėvas benediktinas.
„Tikėkite darbais, kad pažintumėte ir suprastumėte“, – arkivyskupo Kęstučio mintimi, galbūt į šią tos dienos Evangelijos pagal Joną (10, 38) eilutę būtų atkreipęs dėmesį t. Žeraras. Šio benediktino tikėjimo darbu ganytojas pavadino jo įkūnytą vienuolinį pašaukimą (iš pradžių Prancūzijoje, paskui Lietuvoje) – tai pamoka, kaip ir šiais laikais įmanoma tesėti žodį, išlaikyti ištikimybę, būti autentiškam.
Arkivyskupas Kęstutis prisiminė, kaip iš pačių pirmųjų susitikimų jam atrodęs šiek tiek nepasiekiamas vienuolis netikėtai ir šiltai jo užklausė: „Gal norėtumėte pasikalbėti?“
„Nedaug kartų savo gyvenime esu girdėjęs tokį klausimą. Pakviestas ėjau, ir prasidėjo pokalbis, kuris tęsėsi 18 metų“, – sakė arkivyskupas, pasidalydamas ir apie kitą savo dvasios tėvo bruožą – kaip džiugiai Palendriuose jis gebėdavo sutikti ir išlydėti atvykstančius žmones taip, kad jie šypsotųsi, kad jiems būtų ištarta: „Kaip nuostabu, kad atvykote?“; „Kaip pailsėjote?“
Ir visa tai derėjo su jo ištikimybe regulai, ritmui, disciplinai, tvarkai. Pasak ganytojo, šiandien, tai yra tiesiog „gelbėjantis pasiūlymas“, kai pasaulis yra labai išderinantis žmogų, kai nemokame valdyti pačios brangiausios dovanos – laiko.
Įspūdingu ženklu arkivyskupas Kęstutis pavadino ir t. Žėraro iškeliavimą. Viešpats jam nusišypsojo, pakviesdamas pas save ypatingu laiku, Didžiąją savaitę. Atkentėjusį sunkios ligos kryžių mirtis ištiko Didįjį trečiadienį, skambant Rytmetinės „Viešpaties Angelo“ maldai, kuria jis melsdavosi už savo dvasios vaikus, o palaidotas buvo Didįjį penktadienį.
Po šv. Mišių paminėjimas persikėlė į arkivyskupijos salę, į jaukų susitikimą su broliais benediktinais, atvežusiais čia ir savo knygų, pristačiusiais ir parengtą fotografijų albumą. Dar nespėję įsigyti knygos apie t. Žėrarą jau netrukus galėjo sklaidyti jos puslapius bei pažinti jį iš gyvų liudijimų, kuriais dalijosi jo palydėti žmonės.
„Paskutinis tėvo Žeraro žodis buvo „ačiū“. Ačiū jums, kad buvote jo mokiniai ir pasakojate apie jo įspūdingą kelionę“, – sakė arkivyskupas Kęstutis, prisimindamas savo dvasios tėvo vidinę šilumą, ramybės nuotaiką pokalbiuose, lydėjusią visus tuos metus.
„Dvasinis gyvenimas pasirodė prasidedantis visai nuo paprastų dalykų, kaip poilsis laiku ar pan.“, – prisiminė arkivyskupas, kaip tėvas benediktinas pradžioje vietoj skambaus „kontempliuoti“ pasiūlė paprastą maldelę: „Jėzau, tu myli mane, aš pasitikiu Tavimi.“ Pats tėvas Žeraras sakydavo, jog labai trūksta dvasios tėvų. Šiai Bažnyčios tarnystei labai pakenkė vienuolynų veiklos draudimas sovietmečiu, tad žmonės nelabai supranta dvasinės tėvystės vaidmens savo augimui.
Palendrių vienuolyno prioras tėvas Kazimieras Milaševičius OSB atkreipė dėmesį, jog jis nebuvo t. Žeraro dvasios vaikas, tačiau pažino jį kaip vienuolyno naujokas, vėliau kaip brolis, o paskui teko ir sunki pareiga būti vyresniuoju broliui, kuris jau turėjo 40 metų vienuolinio gyvenimo patirtį. Vienuolyno prioras kalbėjo apie dvasinę tėvystę, skirtą vesti link Dievo. T. Žėraras ir padėdavęs žmonėms suprasti, ką reiškia būti mylinčio Tėvo vaikais.
„Jis buvo patikimas vadovas kiekvienam iš jūsų, kurie susitikote su juo. Jis padėjo atpažinti Dievo valią net kasdienio gyvenimo pasirinkimuose“, – kalbėjo tėvas Kazimieras. Kartu – prisiminė tėvą Žerarą kaip daugialypę, turtingą, o ir trapią asmenybę.
„Trokštu būti kitiems nauja šviesa kiekvieną rytą. Esu dėl kitų“, – prisiminė vienuolyno prioras tėvo Žėraro žodžius, sakydamas, kad bendruomenėje dabar trūksta jo rūpestingumo, džiugumo. Brolis žavėjo punktualumu, santūrumu, saiku (t. Žėraro žodžiais, nieko per daug). Atvažiuojantys į Palendrių vienuolyną turi galimybę naujai išmokti šių paprastų, tačiau svarbių dalykų šiandien. Ir minėtą knygą vienuolis benediktinas norėjęs išleisti ne dėl savęs, o dėl kitų.
„Tėvas Žėraras išmokė sveikintis!“ – be kita, džiugiai liudijo Paulius Aleksandravičius, minėtos knygos sudarytojas ir redaktorius, pasidalijęs apie pokalbius, kurie vyko jau tėvui benediktinui gulint ligos patale, kurioje jis, ilgai nenorėjęs tokios knygos, vėliau dalijosi jos pavadinimo atradimo džiaugsmu: tik į priekį!
Dailininkas Romualdas, politikas Povilas, jaunimo sielovados bendradarbė Monika, verslininkas Tomas – šie žmonės gyvai pasidalijo, kaip jie sutiko tėvą Žėrarą ir buvo jo palydėti. Ši dvasinė patirtis – tai patirta pagalba sprendžiant vaikų gyvenimo sunkumus. Tai ir dovanotas rožinis su neįkainojamu pamokymu, kaip įpinti maldą į savo kasdienybę. Tai ir kančios atlaikymo pamoka, kai visiems reikės pereiti šį slenkstį. Tai ir lakoniškas pokalbis telefonu, padėjęs pranašiškai išspręsti kilusias dilemas. Tai ir kelerių metų kelionė, prasidėjusi ne nuo pokalbio celėje, o pakviečiant į bityną… Tai ir konkreti, į rankas įduota malda – už smarkiai geriantį artimą žmogų. Ir stebuklas įvyko, nors jau nebetikėta…
