Evangelijoje pasakojama apie Jėzaus išgydytą neregį (plg. Jn 9, 1–41). Neregys džiaugėsi, bet nesidžiaugė fariziejai, kurie save laikė neklystančiais tautos vadais. Kadangi Jėzus prikišdavo fariziejų ydas, jie nekentė jo ir laikė jį nusidėjėliu. Pagal fariziejų logiką, Dievas negali veikti per nusidėjėlius. Jie kamantinėjo išgydytą neregį ir jo tėvus, bandydami įrodyti, kad Jėzus nėra Dievo žmogus, nes gydė šabo dieną, kai draudžiamas bet koks darbas.
Ta proga Jėzus kalbėjo: „Aš atėjau į šį pasaulį daryti teismo, kad neregiai praregėtų, o regintieji apaktų“ (Jn 9, 39). Tie apakę regintieji ir buvo fariziejai. Fizinis aklumas yra akivaizdi žmogaus nelaimė, bet pastebėti ir pripažinti savo dvasinį aklumą yra sunku. Fariziejai buvo tiesiog apsėsti puikybės ir neabejojo savo teisumu, todėl nekentė Jėzaus, kuris prikišdavo jų veidmainystę: „Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs užrakinate žmonėms dangaus karalystę ir nei patys neinate, nei trokštančių į ją patekti neleidžiate“ (Mt 23, 13).
Labai svarbu susiorientuoti, kas žmogų veda į dvasinį aklumą, nes iš jo, kaip ir fizinės ligos, galima pagyti tik tuomet, kai nustatoma tiksli diagnozė. Pati svarbiausia dvasinio aklumo priežastis yra žmogaus puikybė, kliudanti pastebėti savo ydas bei nuodėmes ir skatinanti matyti ir kalbėti tik apie kitų žmonių suklydimus. Puikybė ne tik fariziejams tapo suklupimo akmeniu; ji sėkmingai gyvuoja daugelyje žmonių, ypač tuose, kurie dėl savo gabumų ar socialinės padėties yra visuomenėje geriausiai matomi.
Kita dvasinio aklumo priežastis yra laisvai daromos nuodėmės, ypač neapykanta. Jei nesisaugome nuodėmių, pamažu mūsų dvasinis žvilgsnis nusilpsta ir mums pradeda atrodyti, kad mūsų gyvenime yra viskas gerai. Kiti lengvai mato mūsų klaidas, o mes patys esame tarsi akli. Trečia dvasinio aklumo priežastis – tai siekis bet kokia kaina tenkinti egoistinius troškimus, noras iš šio gyvenimo išplėšti kuo daugiau malonumų bei naudos.
dvasinio aklumo priežastis yra laisvai daromos nuodėmės, ypač neapykanta.
Daug dėmesio sulaukęs kino filmas „Poetas“ rodo pasimetusį talentingą poetą, kuris, siekdamas savo karjeros, nužudė du juo pasitikėjusius partizanus, o kitus penkiolika išdavė mirčiai. Kaip pagyti iš dvasinio aklumo?
Viena iš svarbiausių priemonių yra kasdienė sąžinės peržvalga, kurią reikėtų padaryti užbaigiant dieną. Paprašę Dievo šviesos, mintyse peržvelgiame, kokie buvome per visą dieną ir atsiprašome Viešpatį už padarytas nuodėmes. Jei kasdien daroma ši sąžinės peržvalga, galima pagrįstai viltis, kad neištiks dvasinis aklumas.
Pats sunkiausiai įveikiamas darbas yra nugalėjimas savo puikybės, linkusios pastebėti savyje net mažiausią gėrį ir užmerkti akis prieš turimas ydas. Tikrai verta padirbėti, kad įgytume nuolankumo dorybę, nes kol jos neturėsime, tol būsime dideliame pavojuje klysti ir pateisinti savo nuodėmes. Mus mylintis Dievas kartais leidžia mums skaudžiai suklupti, kad įsitikintume, jog esame ne kažkokie didvyriai, bet tik silpni ir klystantys žmonės. Dėkokime Dievui, jei suklydę sugebame nuolankiai įvertinti savo elgesį.
Evangelijoje pagal Luką pasakojama, kaip šalia nukryžiuoto Jėzaus vienas plėšikas piktžodžiavo, o kitas nuolankiai pripažino savo kaltę: „Mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko blogo nėra padaręs“ (Lk 23, 41). Jėzus šiam nusižeminusiam plėšikui pasakė: „Šiandien su manimi būsi rojuje“, ir nuolankumas išgelbėjo daug klydusį žmogų. Pasitikrinkime, ar sugebame teisingai vertinti savo elgesį.