Šio sekmadienio ilga Evangelija pradeda paskutiniuosius pasirengimo Didžiajam Velykų Tridieniui, Viešpaties Prisikėlimo Tridieniui, etapus. Kitą sekmadienį taip pat bus ilga Evangelija, ir dar kitą — vėl ilga Evangelija, ir, pagaliau, Verbų sekmadienį girdėsime ilgą ilgą Viešpaties Kančios Evangeliją. Tai taip priešinga mūsų pasauliui, kuris visko nori trumpai ir greitai.
O Bažnyčia nori, kad mes garbintume Dievo žodžiu, kad juo imtume alsuoti, kad galėtume juo gyventi. Nes ši Evangelija kalba ne tik apie Jėzų, ne tik apie moterį samarietę, ne tik apie mokinius ir Samarijos gyventojus, prieš du tūkstančius metų pažinusius Mesiją, bet
ir apie mus. Žinoma, apie tokį ilgą tekstą galima kalbėti valandų valandas, o jų nėra. Todėl sustosime tik prie trijų šiandien mums svarbiausių šios Evangelijos aspektų.
Pirmiausia šis Jėzaus ir samarietės susitikimas yra pranašystė ir provaizdis Jėzaus bei Marijos Širdies pokalbio prie Kryžiaus (žr. Jn 19, 25—27). Daugybė kitų Evangelijos įvykių taip pat liudija ir pranašauja šią svarbiausią mūsų išgelbėjimo akimirką — Jėzaus pervertą Širdį ant Kryžiaus. Tai ir Viešpaties Krikštas Jordano upėje (žr. Mk 1, 9—11; Mt 3, 13—17; Lk 3, 21—
22; Jn 1, 29—34), ir Kanos vestuvės (žr. Jn 2, 1—12), ir Jėzaus Atsimainymas ant Taboro kalno (žr. Mk 9, 1—8; Mt 17, 1—8; Lk 9, 28—36)… ir šis Jėzaus susitikimas su samariete.
Apie šeštą valandą, tai yra apie vidurdienį — tą pačią valandą, kai Viešpats buvo nukryžiuotas, Jėzus kreipėsi į moterį: „Duok man gerti.“ Trokštu. Taip Jėzus sakė ant Kryžiaus: „Trokštu!” (Jn
19, 28). Taip Jis kreipėsi į Mariją nuo Kryžiaus: „Moterie…“ (Jn 19, 26). Ko gi Jėzus trokšta?
Ar atkreipėte dėmesį, kad Jis taip ir nesuvilgė lūpų, nes moteris taip ir nepasėmė to vandens?
Net savo ąsotį užmiršo ir nubėgo į kaimą skelbti atradusi Gyvojo Vandens versmę. Tad kokio gi vandens Jėzus troško? Dėl ko samarietė moteris taip nustebo?
Jėzus troško meilės… Dievas, kuris yra Meilė, trokšta mažo žmogaus, kuris yra nepastovus kaip laukų žolė (plg. Ps 102(103), 15—16), nuolat keičia savo nuomonę, neištveria draugystėje ir meilėje ilgiau nei mėnesio ar metų be Jo malonės, meilės. Jėzus — pati Meilė — trokšta žmogiškos meilės vandens. Tik… jo taip ir neparagauja, nes toji moteris Jam taip ir neduoda savo meilės vandens.
Jėzus — pati Meilė — trokšta žmogiškos meilės vandens.
Jėzus trokšta žmogiškos meilės ne dėl to, kad jos Jam reikėtų. Ne: Jis pats nori duoti savo dieviškos Meilės vandens moteriai atsigerti, duoti jos mums, amžinai ištroškusiems ir niekada nepasisotinantiems, jei geriame vien tik iš žmogiškos širdies. Nes to vandens vis trokšti ir trokšti. Vis reikia, kad mums pasakytų ir parodytų — mūsų sutuoktinis, mūsų vaikas, mūsų tėvas ir mama, mūsų brolis ar sesuo — „kaip aš tave myliu!“ Ir niekad negana, ir vėl trokšti, nes neatgaivina tas vanduo, žmogiškos meilės vanduo…
Vis dėlto Jėzus prašo: „Duok man to vandens“, kad mes nustebtume, — „kaip Tu, Viešpatie, kuris esi pati Meilė, Gyvojo vandens versmė, prašai iš manęs — gertuvės, plastikinio butelio — atsigerti vandens?! Tu, Versmė?!“ O Jėzus atsako: „Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tave prašo: ‚Duok man gerti‘, rasi pati būtum Jį prašiusi ir Jis tau būtų Gyvojo Vandens davęs!“
Tik dėl to Jėzus prašo mūsų meilės, kad nustebę galėtume gauti Jo Meilės, kurios paragavus, kaip Kanos vyno, nebesinori gerti to, kas buvo anksčiau. Nes kas paragauja šio — Meilės — vandens, niekada nebetrokšta. Niekada. O jei tebetrokšta, tikriausiai taip ir neparagavo…
Kitas pamokymas mums šioje Evangelijoje yra Jėzaus pokalbis su moterimi, kuri yra visos žmonijos, visos Bažnyčios ir kiekvieno iš mūsų sielos įvaizdis, — apie jos nelaimingas meiles. Ji jau buvo turėjusi penkis vyrus. „Ir dabartinis“, sako Jėzus, „anaiptol ne tavo vyras“. Tai jau šeštasis.
Dabar gi moteris yra priešais septintąjį, tikrojo Sutuoktinio — visų sutuoktinių pilnatvės ir išsipildymo — akivaizdoje. Nes kaip yra vienintelis Tėvas danguje, o visi kiti tėvai tesame tiktai to Tėvo maži ir labai iškreipti atspindžiai; kaip yra vienintelis Mokytojas Kristus, o visi
mokytojai, profesoriai, daktarai ir akademikai tėra tik to vienintelio Mokytojo blankus atšvaitas, — taip tėra tik vienas vienintelis Sutuoktinis, kuris vienintelis tegali pagirdyti mūsų širdį, ištroškusią begalinės Meilės vandens. O visi likę sutuoktiniai tėra tik daugiau ar mažiau panašūs to Tikrojo atvaizdai.
Štai kodėl tik Septintasis yra tikrasis. Štai kodėl mes galime nepaliaudami klajoti po šį pasaulį, ieškodami šulinio, iš kurio galėtume sočiai atsigerti, ir vis trokšti ir trokšti, kol nesame susitikę to vienintelio Gyvojo Vandens šaltinio, tikrojo Sutuoktinio — Septintojo — Dievo Avinėlio — Pervertosios Širdies, kuri mus nuplauna, pagirdo, kuri mus perkeičia ir atnaujina, padaro panašius į Save.
Ir trečioji pamoka — kaip toji moteris ima skelbti Evangeliją. Matome, kaip Jėzaus pažadas: „Kas gers vandenį, kurį Aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps
versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“ — čia pat išsipildo šioje moteryje samarietėje. Ji atsigėrė iš Gyvojo Vandens šaltinio!
Jai nebereikia to šaltinio, iš kurio atėjo semtis, ir ąsočio nebereikia, nes ji jau atsigėrė. Iš jos širdies ėmė trykšti tas pats jos troškulį numalšinęs Gyvojo Vandens šaltinis, kuriuo reikėjo pagirdyti visą kaimą, tučtuojau, palikus visas savo įprastas pareigas.
Tas vanduo, ištryškęs iš jos širdies, savo ruožtu atvėrė versmę Gyvojo — to paties Gyvojo Vandens — ir jos tėvynainiuose, jos gimtinės gyventojuose. Jie įtikėjo ir atėjo pas Jėzų. Atėjo išgirsti, savo pačių lūpomis priglusti prie Šaltinio…
Štai mums ir paaiškinimas, kur yra tikrasis mūsų krikščioniškojo gyvenimo vaisingumas: pirmiausia patys turime gerti iš Jėzaus Širdies. Tai — malda, asmeninis pokalbis, meilės pasimatymas su Jėzumi. Tik tada galime liudyti ir žodžiu, ir savo gyvenimu — nuolankumu, kantrybe, atleidimu…
Tik tada mūsų širdis liudys Jėzų. Tik tada žmonės per mus pamatys Jį, tikrąjį Sutuoktinį, tikrosios Meilės Šaltinį. Tikriausiai supratome, kad tas vanduo, trykštantis iš Gyvojo Vandens šaltinio, yra Šventoji Dvasia, kurią visi esame gavę per Krikštą, per susitikimą su Jėzumi, per Jo prisilietimą, per Jo bučinį — sakramentinę malonę, — Šventoji Dvasia, kuri atveria mūsų širdį, kad iš jos Ji trykštų ir į kitus, kaip ištryško iš pervertos Jėzaus Širdies ant Kryžiaus. Kryžius — didžiausios Meilės ženklas ir vieta. Ten apreiškiamas tikrasis Gailestingojo Tėvo Veidas yra tas Šaltinis, iš kurio visi galime atsigerti ir daugiau nebetrokšti.
Žadėjau aptarti tris šios Evangelijos aspektus, bet negaliu nepaliesti dar vieno, ketvirtojo — šios moters samarietės pokalbio su Jėzumi apie tyrąjį garbinimą. Jėzus paaiškina, kad „ne Jeruzalėje, ir ne ant šio kalno reikia garbinti Viešpatį, […] bet šlovinti Jį Dvasia ir Tiesa, […] atėjus valandai“. Kiekvieną kartą, kai Evangelijoje Jėzus kalba apie valandą, Jis kalba apie Kryžiaus valandą. Būtent tada Jis iš tiesų pagarbina Dievą, savo Tėvą, pats būdamas Dievas, Dievas-Žmogus. Dievas, tapdamas žmogumi, savo žmogiška prigimtimi pagarbina Dvasia — Šventąja Dvasia, veikiančia Jame, ir Tiesa, kuri yra Jis pats. Juk Jėzus sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6).
Štai tokia Tiesa — pačiu Kristumi — ir tokia Dvasia — Šventąja Dvasia — mes turime garbinti Tėvą atėjus valandai, Kryžiaus valandai, kurią savo gyvenime susitinkame kiekvieną dieną. Stipriau ar mažiau stipriai, skaudžiau ar ne taip skaudžiai, bet kiekvieną dieną. Ir būtent tą akimirką, kai esame „kalami prie Kryžiaus“, turime kartu su Jėzumi garbinti Tėvą Dvasia, Šventąja Dvasia, trykštančia iš mūsų pervertos širdies, ir Tiesa, gyvenančia mumyse —
Jėzumi Kristumi.
Eucharistija taip pat yra valanda, kai turime garbinti Tėvą Dvasia ir Tiesa. Ne vien liturginiais gestais — nusilenkimais, atsiklaupimais, Kryžiaus ženklu, atsakymais, — ne vien. Bet pirmiausia Dvasia, Šventąja Dvasia, trykštančia iš Jėzaus Širdies per mūsų širdį į Tėvo Širdį, ir Tiesa, pačiu Kristumi, kuris yra mumyse — nes esame Jo Kūnas, sužalotas ir prikaltas prie Kryžiaus, — idant garbintume Tėvą dabar, šią valandą, kuri yra Kryžiaus valanda. Visa Eucharistija yra Kryžiaus — didžiausios Meilės — valanda, kai iš Uolos (plg. Ps 17(18), 3) ištrykšta Vanduo, malšinantis mūsų amžinąjį meilės troškulį.
Ateikime ir atsigerkime to Vandens, dovanai trykštančio į amžinąjį gyvenimą! Nes atsigėręs niekada daugiau nebetrokš, bet pats taps versme Vandens, trykštančio į tą amžinąjį Gyvenimą, kuris yra mūsų Tėvas.
