Kovo 4 d. Biržų pilies arsenalo salėje buvo švenčiama Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Lenkijos karalaičio, Jogailos anūko, šv. Kazimiero diena.
Apie dangiškąjį Lietuvos (taip pat ir Panevėžio vyskupijos) ir Lietuvos jaunimo globėją bei jo svarbą šiandieniniame pasaulyje biržiečiams ir svečiams iš įvairių Panevėžio vyskupijos dekanatų mintimis ir įžvalgomis dalinosi Dievo Gailestingumo koplyčios Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose kapelionas, Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centro sielovadininkas, Vilniaus krašto ateitininkų dvasios vadas kunigas Gabrielius Satkauskas.
Iškilmės pradžioje šv. Kazimiero dienos programą ir svečius pristatė Biržų dekanas, Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas Jonas Morkvėnas.
Sveikinimo žodį tarė Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM. Ganytojas pasidžiaugė, kad įsteigus Panevėžio vyskupiją, jos globėju buvo paskirtas šv. Kazimieras, nes jis – pirmasis lietuvių šventasis, iškeltas į altoriaus garbę už ypatingai skaistų ir sąžiningą krikščionišką gyvenimą.
Šv. Dvasios įkvėpimo, kad širdimi pajaustume šv. Kazimiero gyvenimą ir pasiryžtume juo sekti, tądien meldė Bažnyčios jaunimo šlovinimo grupė.
Kunigas G. Satkauskas susirinkusiems priminė jaunojo Kazimiero, gimusio karališkoje Vavelio pilyje Krokuvoje, mirusio Gardine ir amžino poilsio atgulusio Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, trumpo, bet Dievui pašvęsto gyvenimo kelią. Kaip ir Jėzui Kristui, kurį žmonės norėjo paskelbti savo karaliumi, Kazimierui buvo siūlomos karūnos, princesės ir didi ateitis. Bet jis nesiekė karjeros. Būdamas kilmingo kraujo ir apsuptas prabangos, jis nesibodėjo pasiūlyti vargšui valgio ar kitos pagalbos, kalbėti su juo kaip lygus su lygiu. Būdamas vos 14 metų, jis vadovavo 12 tūkst. vyrų kariuomenei, o septyniolikos – sprendė valstybinius ir politinius reikalus.
Pavaduodamas tėvą, Kazimieras sugebėjo įvesti valstybėje tvarką, sudrausminti karaliaus pavaldinius ir daryti jiems didžiulę moralinę įtaką. Jis siekė teisingumo ir socialinio jautrumo, niekuomet nemanė, kad būnant politiku galima piktnaudžiauti savo galia ar daryti, ką nori. Viena iš jo gyvenimo taisyklių buvo tokia: „Po Dievo labiausiai reikia mylėti teisingumą ir tiesą“.
Jaunasis Kazimieras kasdien dalyvaudavo šventosiose Mišiose, meldėsi Mergelei Marijai – nes suprato, kad pirmiausia svarbu malda, ir tik paskui iš Dievo malonės kyla veikla. Būdamas princu, jis galėdavo suklupti ir prieš Dievą Švč. Sakramente, ir maldai net ir prie užvertų šventovės durų.
Galima neabejoti, kad toks žmogus lemiamą akimirką turės jėgų tvirtai stovėti prieš bet kokią negandą ar net mirtį. Kazimiero dvasingumas nebuvo atitrūkęs nuo artimo meilės – jis slaugė ligonius, šelpė pavargėlius, globojo našles ir našlaičius. Jo pavyzdys rodo, kad tikinčiojo gyvenimas neturėtų apsiriboti tik poteriais ar bažnyčios lankymu per šventes.
Kazimiero dvasingumas nebuvo atitrūkęs nuo artimo meilės – jis slaugė ligonius, šelpė pavargėlius, globojo našles ir našlaičius.
Kaip ir Jėzus, Kazimieras buvo klusnus tėvams, bet vykdė savo dangiškojo Tėvo valią ir pasirinkdavo tai, kas pirmiausia teikia garbę Dievui. Visas jam tekdavusias pareigas, kurios toli gražu nebuvo paprastos, jis stengėsi atlikti išmintingai ir teisingai, bet ne dėl garbės ar karjeros, ne dėl pinigų, bet dėl tikrojo žmonių gėrio. Gyvendamas renesansinio dvaro aplinkoje, kurioje buvo apstu gašlumo ir tuštybės, karalaitis leisdavo aiškiai suprasti, kad šie dalykai yra nederantys ir jų netoleravo.
Didžiausią įtampą Kazimiero vidinis gyvenimas pasiekė, jam susirgus džiova. Renesanso epochoje buvo galvojama, kad vaistas nuo šios ligos yra lytinė meilė. Kai Kazimierui jo giminaičiai pasiūlė šį „vaistą“, jis kategoriškai atsisakė tardamas: „Geriau mirti, negu nusidėti!“ Paleistuvauti jam neleido tikėjimas ir Jėzaus pavyzdys, jo mokslas, ne žmonių nuomonė. Stojęs akistaton su mirtimi, jis laimėjo savo moralinę kovą.
Mūsų dienomis šv. Kazimieras dažnai vadinamas „skaisčiuoju jaunuoliu“, netgi pamirštant visas kitas jo dorybes, todėl prasminga, kad antrąją šv. Kazimiero dienos konferenciją kun. G. Satkauskas skyrė skaistumui, nekaltybei ir tyrumui, juo labiau, kad renginyje dalyvavo nemažai jaunų žmonių.
„Žemiškus malonumus Dievas sukūrė kaip ženklus, kaip pavyzdžius, kaip kvietimą į didįjį amžinybės džiaugsmą, bet kai jų ieškome nusigręždami nuo Dievo, nekreipdami dėmesio į jų tikslą, jie tampa kliūtimi“, – kalbėjo kunigas. Pateikdamas faktą, kad tik 10 procentų besituokiančių bažnyčioje gyvena atskirai, G. Satkauskas atkreipė dėmesį į tai, ką praranda poros, iki santuokos pradėję lytinį gyvenimą. Nesantuokinio lytinio gyvenimo priežastis kunigas įžvelgia meilės ir žmogaus orumo sumenkinimu, skaistumo ir nekaltybės nuvertinimu, kontraceptinių priemonių prieinamumu ir skatinimu jomis naudotis, pornografija, abortų įteisinimu, jaunimo auklėjimo spragomis.
„Demografinė padėtis Lietuvoje blogėja dėl santuokos ir šeimos naikinimo, kuris prasidėjo 1955 metais, įteisinus abortus“, – kalbėjo kunigas. Jauniems žmonėms ypač vertingi buvo G. Satkausko patarimai, kaip nepasiduoti pagundai, kaip ugdyti savo charakterį, kaip atsikratyti blogų minčių, pakeičiant jas geromis ir, be abejo, apie maldos, išpažinties ir Eucharistijos vaidmenį, laikantis dorovės principų.
Demografinė padėtis Lietuvoje blogėja dėl santuokos ir šeimos naikinimo, kuris prasidėjo 1955 metais, įteisinus abortus.
„Šiandien kaip niekad anksčiau žmonėms reikia šv. Kazimiero, nes jo laikų dvaro aplinka persikėlė į pasaulį. Jauno vyro elgesys gali būti padrąsinimas jaunimui nepasiduoti aplinkos spaudimui, kuris verčia elgtis taip kaip visi“, – kalbėjo G. Satkauskas.
Norint susidraugauti su kokiu nors žmogumi, neužtenka žinoti jo gyvenimo faktų ar ką jisai mėgsta – pirmiausia reikalingas širdies ryšys. Kiekviena karta savaip išgyveno ryšį su šventuoju Kazimieru: baroko epochoje jis buvo idealaus valdovo ir tikinčiojo pavyzdys, okupacijų ir neramumo metais jo buvo šaukiamasi kaip kovotojo su prispaudėjais.
Deja, bet šiandien šventasis Kazimieras daugumai lietuvių siejasi su klumpėmis, mediniais šaukštais ir riestainiais Kaziuko mugėje, o puošniausią Vilniaus arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčią, kurioje ilsisi žemiškieji šventojo palaikai, daugiausia lanko užsieniečiai. Tad ko reikia, kad šv. Kazimieras prakalbėtų mūsų dienų žmogui?
„Šiandien jis būtų keistas ir nesuprantamas, prieštaravimo ženklas dėl savo įsitikinimų ir kai kurių poelgių, kurie taip, rodos, nesiderina su dabartiniu malonumų pasauliu. Tačiau jis lieka įkvepiančiu pavyzdžiu jaunuoliams, kurie uoliai seka Kristaus idealu bei dorybėmis ir nori užkariauti pasaulį Kristui. Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai? (Mt 16, 26)“, – savo mintis kun. G. Satkauskas tęsė šv. Mišių, kurioms vadovavo vyskupas Linas Vodopjanovas OFM, homilijoje.
„Per krikštą visi esame pašaukti į šventumą. Tik Dievas yra šventas, bet jei esame Jo vaikai, žiūrėdami į Jį ir mokydamiesi -panašėjame. Juk vaikai, mėgdžiodami savo tėvus, sekdami jais išmoksta vaikščioti ir kalbėti“, – teigė G. Satkauskas.
Pasak kunigo, šventieji yra patys normaliausi žmonės, žmogiškumo idealas. Jie nepasiduoda, ir gali padėti mums, gyvenantiems čia, žemėje. Prisiminkime juos, esančius mūsų tikrojoje Tėvynėje – danguje, melskime jų užtarimo.
Darykime mažus savo darbus su didele meile, aukokime juos ir savo laiką Dievui, leiskime šventumui išauginti mūsų džiaugsmą ir „tegu mūsų džiaugsmui nieko netrūksta“, – homiliją viltingai užbaigė kunigas.
